Geštaltinė psichoterapija- kas tai?

Geštaltinė psichoterapija– tai į asmenybės augimą ir visybiškumą orientuota psichoterapija. Ir geštaltinės psichoterapijos teorija, ir praktika remiasi giliomis psichologijos ir filosofijos tradicijomis: geštaltine psichologija, lauko teorija, psichoanalize, Rytų  bei egzistencine filosofija, fenomenologine metodologija. 

Geštaltinės psichoterapijos dėmesio centras – įsisąmoninimo gilinimas. Nuolatinis savęs (savo minčių, jausmų, kūno pojūčių, dvasinio patyrimo) ir aplinkos įsisąmoninimas įgalina gyventi visavertiškai: užkerta kelią kauptis „nebaigtiems reikalams“, padeda atskirti savo pačių poreikius nuo aplinkinių žmonių lūkesčių ir reikalavimų, išsilaisvinti iš neproduktyvių, pasenusių, automatiškų elgesio modelių, užtikrina sąmoningus, savomis vertybėmis pagrįstus pasirinkimus. Geštaltinės psichoterapijos atstovai teigia, kad žmogus bręsta ir keičiasi santykyje su kitais, taigi dialogiškumas – esminis šios psichoterapijos principas. Psichoterapijos procese žmogui sudaromos sąlygos tyrinėti tai, kaip jis sąveikauja su pasauliu, įprasmina savo patyrimą, renkasi elgesio ir reagavimo būdus, kaip jis auga ir keičiasi. Geštaltiniai psichoterapeutai dirba su individais, poromis, šeimomis, grupėmis.