Skirtybės ne tik atskiria

Skirtybės ne tik atskiria, bet ir sujungia: pokalbis su psichoterapeutais dr.Robertu Resnicku’u ir dr. Rita Resnick.

Spalio mėnesį Lietuvoje lankėsi bei psichoterapijos meistriškumo seminarą Geštalto psichoterapijos institute „Dialogas“ – „Paukštis gali mylėti žuvį, bet kur jiedu gyvens?“ – vedė amerikiečių psichoterapeutai Robertas ir Rita Resnickai, kurie yra vieni iškiliausių geštalto psichoterapijos atstovų šiandien.

Vienam svarbiausių Los Andžele įsikūrusio instituto GATLA dėstytojui psichoterapeutui Robertui Resnickui teko mokytis pas geštalto krypties psichoterapijoje pradininką Fredericką Perlsą ir būtent iš jo rankų 1969 metais jis gavo psichoterapeuto sertifikatą. Rita Resnick mažiau nei Robertas dalyvavo teorinėse psichoterapeutų diskusijose, o susitelkė į praktiką. Nors ji taip pat kaip Robertas dėsto GATLA, tačiau daug daugiau laiko nei dėstymui ji skiria terapijai. Robertas ir Rita jau keliasdešimt metų sėkmingai konsultuoja ir veda seminarus kartu. Pasak šių psichoterapeutų, tai, kaip jie dirba su tarpusavio santykių problemas sprendžiančiomis poromis, gerokai skiriasi nuo kitų porų psichoterapijos krypčių.

Robertas ir Rita Resnickai įsitikinę, jog viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl šiandien dažnai porų santykiai sunyksta per krizes, yra vyraujantis susiliejimo modelis, pasak kurio, harmoningiems poros santykiams reikėtų, kad du taptų vienu, atsisakytų savo unikalaus asmeniškumo ir kartu sukurtų naują bendrą tapatybę. Kaip alternatyvą susilieti,  Resnickai siūlo dialogą, kuriame skirtybės ne tik atskiria, bet ir jungia.

Psichoterapeutai taip pat sukūrė „Tarpusavio ryšio ciklo“ modelį, skirtą mokyti su poromis norinčius dirbti psichoterapeutus. Šis modelis moko stebėti ir modeliuoti kontakto, sąryšio ir atsiskyrimo ar atsitraukimo procesus. Geram porų psichoterapeutui, pasak Roberto Resnicko, svarbi patirtis, įgūdžiai ir tinkami metodologiniai instrumentai, tačiau visa tai gali veikti tik tada, kai priimama pamatinė nuostata, kad mes neturime bijoti savo ribų bei skirtybių. Veiksminga porų psichoterapija turi siekti ne „pataisyti“ individus, kad jiems taptų paprasčiau susilieti, bet padėti kiekvienam žmogui atverti naujų galimybių santykiuose. Pasak Resnickų, psichoterapija apskritai turėtų siekti ne pagerinti žmonėms gyvenimą, bet suteikti jiems naujų galimybių, auginti kiekvieno žmogaus laisvę ir gebėjimą kūrybiškai reaguoti į iššūkius.

Visą interviu skaityti čia arba čia.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Paradoksali pokyčių teorija

Arnold Beisser MD

“Paradoksali pokyčių teorija” – dažniausiai cituojamas straipsnis geštaltinės psichoterapijos literatūroje. Jos autorius Dr. A. Beisser – nepaprasto likimo žmogus. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti ir surimtėti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Būtent tada, kai jam buvo dvidešimt ketveri, 1950 metais, jis buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų - praleido lovoje ir invalido vežimėlyje. Tačiau negalia nesutrukdė jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašė keletą knygų, tapo žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovavo klinikai, skaitė paskaitas įvairiuos universitetuose, vedė, nuolat gyveno tarp mylimų ir mylinčių žmonių. Dešimtis metų praleidęs invalido vežimėlyje Arnold Beisser rašė: „Jei kas nors paklaustų, ar aš norėčiau vėl būti fiziškai sveikas, mano pirmasis klausimas būtų: „Ko man reikėtų atsisakyti?“

Nors pateikiamame straipsnyje A.Beisser rašo, kad jo pokyčių teorija tarsi tarp eilučių įskaitoma F.Perls darbuose, iš tikrųjų ji išplaukia ir iš jo paties patirčių gyvenant su negalia. Knygoje „Skrydis be sparnų“ (Vilnius, 2004) A.Beisser rašo: „Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė. 

Psichoterapija kaip dialogas. Interviu.

Bernardinai.lt

Geštaltinės psichoterapijos  instituto „Dialogas“ įkūrėjai – Vilniaus universiteto dėstytojai, psichologai, turintys ilgą psichoterapinės veiklos praktiką, socialinių mokslų daktarai Vitalija Lepeškienė ir Viktoras Keturakis.

Džiaugiamės, jog šie psichoterapeutai sutiko mūsų interneto dienraščiui bernardinai.lt plačiau papasakoti tiek apie savo planus, tiek apie geštaltinės psichoterapijos savitumą.

Pirmiausia gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas yra ta geštalto psichoterapija, kuo ji skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių?

V. Lepeškienė. Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Jie gyveno Vokietijoje, tačiau, įsigalint nacizmui, buvo priversti persikelti iš pradžių į Pietų Afriką, o 1946 metais pervažiavo į JAV, ir 1952 metais Niujorke įkūrė pirmąjį geštaltinės psichoterapijos institutą pasaulyje.

Taigi geštaltinė psichoterapija susiformavo XX amžiaus viduryje – kaip ir kitos alternatyvos vyraujančiai psichoanalizės krypčiai. Tų alternatyvų tikslas – gilesnis žmogaus pažinimas, asmenybės potencialo atskleidimas, žmogaus galimybių įgyvendinimas, pasipriešinimas determinizmui.

F. Perlsas Vokietijoje baigė medicinos studijas, studijavo psichoanalizę, o Laura Perls įgijo išsilavinimą psichologijos ir filosofijos srityse. Jai teko studijuoti su M. Buberiu. P. Tilichu, M. Heidegeriu. F. Perlsas ilgą laiką labai žavėjosi Z. Freudu, nors ir bandė revizuoti jo taikomus metodus. Tačiau ilgainiui Perlsų sąsajos su psichoanalize nutrūko. Pirmiausia dėl to, kad jie jie nusivylė biologiniu žmogaus motyvacijos aiškinimu, siekiu žmogaus psichiką suprasti kaip atskirų fragmentų rinkinį, taip pat ir labai nuasmenintu paciento ir terapeuto bendravimo modeliu.

Remdamiesi tiek savo, kaip psichoterapeutų, patirtimi, tiek egzistencinės bei fenomenologinės filosofijos įžvalgomis, Perlsai suformulavo naują, savitą kryptį psichoterapijoje, kuri remiasi žmogaus unikalumo bei visybiškumo samprata. Pamatine šios psichoterapijos krypties idėja galima vadinti įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti gyvenimą ir siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto). Nors Laura buvo pirmosios F. Perlso knygos „Ego, alkis ir agresija“ bendraautorė, vėliau jos, kaip bendraautorės, pavardė nebuvo minima. Nors jos įtaka geštaltinės psichoterapiojos idėjų formavimuisi buvo didelė, tačiau ji mažai rašė ir spausdinosi.

Vokiečių kalbos terminas „Gestalt“ sunkiai išverčiamas ne tik į lietuvių, bet ir į daugelį kitų kalbų, jis reiškia pavidalą, formą. Geštaltinėje psichoterapijoje (taip Perlsas pavadino savo naują kryptį) šis terminas reiškia struktūruotą ir kartu vientisą pavidalą, visumą.

Galima kalbėti apie tris svarbiausius šios psichoterapijos „stulpus“: geštalto psichologiją, egzistencinę filosofiją ir fenomenologinį metodą, teikiantį ypatingą reikšmę patyrimui ir tiesioginiam išgyvenimui.

V. Keturakis.  Vitalija daugiau pasakoja apie teorinius geštalto psichoterapijos pamatus, o aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kas labiausiai krinta į akis praktikoje. Geštalto psichoterapija nesiekia auklėti žmogaus, kuris kreipėsi pagalbos. Šioje psichoterapijoje svarbiausia padėti žmogui atpažinti ir įsisąmoninti savo norus. Vaikai paprastai gerai žino, ko nori. Deja, suaugusieji (dėl atitinkamo tėvų elgesio) pamiršta, kaip įsiklausyti į savo norus, nebemoka jų atpažinti ir ima ignoruoti. Geštalto psichoterapeutas elgiasi su pacientu ne kaip mokytojas ekspertas su mokiniu, bet kaip lygus su lygiu, kaip dialogo partneris, kuris priima kitą tokį, koks jis yra, padeda save pažinti, o ne bando perdaryti.

Terapeutas yra empatiškas pokalbio partneris, ne bandantis primesti savo požiūrį, bet siekiantis padėti klientui pažinti savo situaciją, įsiklausyti į savo norus ir priimti sprendimą, kuris jam atrodys geriausias. 

V. Lepeškienė. Pasakysiu pavyzdį: prieš keletą metų mane pakvietė skaityti apžvalginę paskaitą apie geštaltinę psichoterapiją į psichodinaminės psichoterapijos mokyklą. Ėjau kiek nuogąstaudama, ar būsiu suprasta. Po keturių valandų paskaitų vienas studentas priėjo ir paklausė: „Tai norit pasakyti, kad jūs neieškote jokių slaptų motyvų, paslėptų prasmių ir pasitikite tuo, ką klientas sako?“

Man šis klausimas atrodo labai svarbus, nes jis išryškina geštaltinės psichoterapijos ir psichoanalitinių krypčių esminį skirtumą – mes iš tiesų tikime tuo, ką sako žmogus, ir neieškome slaptų reikšmių. Tokia yra fenomenologinio metodo esmė. Esminis dalykas yra pagarba patyrimui ir jo priėmimas, nebandant jo įvertinti ar išanalizuoti. Psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Psichoterapijos procesas – dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, kad žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus. Psichoteraputas nėra pokyčių veiksnys, jis tik sudaro kuo palankesnes sąlygas klientui įsisąmoninti, pažinti save, atsiskleisti ir augti.

V. Keturakis.  Esminis geštaltinės psichoterapijos momentas – čia nėra demaskavimo judesio, kai psichoterapeutas pacientui „nuplėšia kaukę“. Tai nereiškia, kad čia nėra atradimo, praregėjimo jausmo, tačiau jei jis atsiranda, tai kyla iš atidesnio žvilgsnio į savo paties gyvenimą ir patirtį.

Tačiau savo knygose F. Perlsas pabrėžia, kad psichoterapeutas turi būti pasiruošęs, jog klientas yra įpratęs manipuliuoti ir stengsis įvairiausiais būdais permesti atsakomybę už savo gyvenimą psichoterapeutui?

V. Keturakis. Psichoterapeuto tikslas nėra atskleisti tas kliento naudojamas manipuliacines technikas ir parodyti, kad jis suprastų, jog taip elgtis negražu, ir pradėtų keistis. Lūžio taškas, pasak geštaltinės psichoterapijos, visai ne tai. Mano, kaip psichoterapeuto žinia –  jei tu nori ir toliau taip gyventi, tai tavo pasirinkimas, aš nesiekiu pakeisti tavo elgesio. Tau šis elgesys trukdo, o ne man, ir man svarbiausia padėti tau įsisąmoninti, kad gali rinktis. Mes neturime stumti žmogaus pokyčių link, bet leisti jam būti čia ir dabar savimi su visais trūkumais ir tobulumais. Nes tik tada, kai žmogus priims save tokį, koks jis yra, galima kalbėti apie autentišką laisvę, o ne jos imitavimą.

V. Lepeškienė. Pasak F. Perlso, dauguma žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti idėją, kokie jie norėtų būti, o ne išreikšti pačius save, Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo – labai svarbus. Įsitikinimas, koks aš turiu būti, man yra primetamas kitų. Siekdamas patenkinti kitų lūkesčius, dažnai žmogus nustoja įsiklausyti į savo poreikius, norus, nustoja augti.

Taip dažnai atsitinka, kai žmogus susiduria su visuomene, kuriai vaikystėje jam atstovauja tėvai. Užuot palaikę vaiko augimą, brandą, tėvai dažnai, patys to nesuprasdami, trikdo šiuos procesus. Jie tai daro dviem būdais – „lazda“ ir „hipnoze“. „Lazda“ – tai grasinimas atstūmimu, kuris suformuoja katastrofiškų lūkesčių – įsitikinimą, kad, surizikavus elgtis kitaip, nei kažkada buvo reikalaujama, įvyks kai kas bloga. „Hipnozė“ – tai vertimas tikėti tuo, kas sakoma, nesuteikiant galimybės patirti, išmėginti, įsitikinti, mokytis iš savo patirties.

Asmenybės branda – tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Tačiau labai dažnai žmogus ir toliau bando naudotis išmoktais elgesio šablonais, kurie galbūt kadaise ir buvo svarbūs, tačiau naujomis aplinkybėmis veikiau trukdo, nei padeda. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, tai reikštų ne padėti bręsti, bet tik tapti atrama, leidžiančia žmogui  nesiimti atsakomybės. Kaip Viktoras ir minėjo, geštaltinės psichoterapijos požiūriu, pokyčiai vyksta ne tada, kai žmogus siekia kažkuo tapti, bet tada, kai pažįsta ir priima save tokį, koks jis yra.

Minėjote, kad dažnai jau vaiksytėje žmogus nustoja būti autentiškas ir pradeda siekti patenkinti aplinkinių lūkesčius. Psichoanalizėje ypač akcentuojama ankstyvosios vaikystės tarpsnio įtaka ir tai, kad būtent čia turėtume ieškoti daugumos mus kamuojančių problemų ištakų. Ar geštaltinėje psichoterapijoje taip pat siekiama prasibrauti prie vaikystės konfliktų ir jų padarinių?

V. Lepeškienė. Geštaltinė psichoterapija sutelkta į dabarties momentą, didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nereiškia, kad niekad nėra kalbama apie vaikystės patyrimus. Vaikystės potyriai aptariami žvelgiant iš dabarties perspektyvos – kaip konkreti patirtis išgyvenama dabar.

V. Keturakis. Yra žmonių, kurie prisimena vaikystę, ir ji „dalyvauja“ dabartiniame gyvenime, jie prisimena vaikystės išgyvenimus su džiaugsmu ar liūdesiu, todėl terapijos metu negalime to ignoruoti, negalime sakyti, kad tai nesvarbu, nes svarbu yra viskas, kas klientui svarbu čia ir dabar. Kitam žmogui galbūt vaikystės išgyvenimai dabar nėra aktualūs – tada į tai nesigilinama, susitelkiama į tai, kas trukdo būti dabartyje.

V. Lepeškienė. Svarbus momentas dar yra tas, kad žmonės, pradėję analizuoti savo gyvenimą, savo kančią, įsisuka į tam tikrą kaltinimų ratą – savęs, tėvų, aplinkos.  F. Perlsas yra pasakęs, kad, aiškinantis vaikystės santykius su tėvais, reikia ieškoti dabartinės problemos ištakų, bet ne atpirkimo ožių.

Terapijos metu turėtume vengti pagundos kaltinti tiek kitus, tiek save, nes tai paprastai paralyžiuoja veiksmą. Visada yra svarbus atsakomybės klausimas – ar aš prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, ar noriu būti tik auka, nes turėjau sunkią vaikystę.

Geštalto terapijoje mes atmetame deterministinę poziciją, kad žmogus tik reaguoja į stimulus, bet akcentuojame, jog dabartis yra ta akimirka, kai mes galime kažką gyvenime pakeisti, pradėti gyventi kitaip.

V. Keturakis. Tikrai neneigiame, kad daugybė mūsų psichologinių įpročių susiformuoja vaikystėje, pavyzdžiui, patylėti, kai norisi pasakyti kažką nemalonaus (nes tėvai mūsų nuomonės nepaisė, žemino, kai ją reiškėme), agresyviai sureaguoti į kito žmogaus elgesį (nes tik taip elgdamiesi galėjome tikėtis būti išgirsti).  Kaip kojos įpranta minti dviračio pedalus, taip protas įpranta daryti visokius triukus, veiksmus, padedančius nusiraminti. Terapijos tikslas – mokytis atpažinti, pastebėti tuos įpročius ir  kartu įsisamoninti, jog mes galime reaguoti ir kitaip.

Susitelkti į dabartį – ką tai reiškia?

V. Lepeškienė.  Pirmiausia mums labai įprastą klausimą „kodėl?“ pakeisti aktualaus patyrimo link nukreipiančiais klausimais „kas ir kaip?“, „ką man tai reiškia?“, „kokią man tai turi prasmę?“. Susitelkiama į išgyvenimą, kuris sujungia tiek patį individą, tiek aplinką, kurioje jis yra, į vieną visumą. Gebėjimas įsisąmoninti glaudžiai susijęs su atsakomybe – gebėjimu kūrybingai reaguoti į kiekvieną problemą, kliūtį, su kuria susiduria.

Kiekviename susitikime psichoterapeutas siekia padidinti kliento įsisąmoninimą ir padėti jam atrasti daugiau ir įvairesnių, lankstesnių elgesio būdų, užtikrinančių jo poreikių patenkinimą.

V. Keturakis. Susitelkti į dabartį jokiu būdu nereiškia izoliuotis nuo savo praeities, ateities ar nuo aplinkos. Priešingai, geštaltinės psichoterapijos požiūriu, būtent dabartis ir yra ta gyvenimo tirštuma, kur susitinka praeitis ir ateitis, mūsų individualumas ir aplinka.  Kitas svarbus dalykas – įsisąmonindami save čia ir dabar, mes priimame save, kaip savo gyvenimo autorių, o ne kaip stebėtoją, kritiką, kuris viską stebi iš šalies.

Kalbate apie žmogaus ir aplinkos sąveiką – ar tai reiškia, kad geštaltinė psichoterapija bando suprasti ne tik asmenį, bet ir aplinką, kurioje šis gyvena, kuri kelia jam reikalavimus, daro spaudimą?

V. Keturakis. Kai kalbame apie psichoterapiją, tai dažniausiai turime omenyje gana izoliuotą, tik tarp dviejų žmonių vykstantį procesą. Tačiau geštaltinė psichoterapija yra pagrįsta lauko teorija – viena vertus, ji orientuojasi į visą žmogaus gyvenimo kontekstą, kita vertus, į visuomenės gyvenimą apskritai.

Ar tikrai prisiderinimas prie aplinkos, kuri pati yra chaotiška, „serganti“, visada yra siekinys?

Pavyzdžiui, šiandien mes matome labai sudaiktintą visuomenę, kurioje žmogus pradeda save suvokti kaip statistinį vienetą. Įprasta apie visuomenės problemas kalbėti bendrybėmis, apeliuojant į skaičius, pamirštant, kad kiekvienas žmogus – tai unikali istorija. Šiandien labai dažnai keliamas klausimas – ką daryti, reikalaujama greitų atsakymų, sprendimų, net neįsigilinant, neįsiklausant į procesus. Norima permainų, net nepabandžius apvalyti situaciją, kurioje gyvename, nuo įvaizdžių grimo. Kaip galime kažką keisti, jei net nežinome, kur esame?

V. Lepeškienė. Humanistinės krypties atstovai psichoterapijoje neretai kritikuojami, jog išleidžia iš akių žmogaus atsakomybės, tarpasmeninių santykių perspektyvas. Šie priekaištai tikrai negalėtų būti taikomi ir geštaltinei psichoterapijai. Pastarojoje savosios laisvės atradimas suvokiamas ne kaip galimybė užsisklęsti savyje, bet kaip galimybė darniai būti su kitais. Atgavus autentiškumą, kiti tampa ne kliūtimi mano saviraiškai, tačiau bendražygiai, galintys vienas kito gyvenimui suteikti kuo daugiau spalvų.

Apskritai skirtingos psichoterapijos mokyklos įvairiai žiūri į individo ir visuomenės santykį. Vienos siekia padėti žmogui prisitaikyti prie esamos aplinkos, suprasdamos „normalumą“ taip, kaip jis suprantamas plačiojoje visuomenėje. Tuomet daugumos interesai ir poreikiai vertinami labiau nei atskiro žmogaus ir, taikantis prie visuomenės normų, kyla pavojus individui prarasti savo unikalumą. Maištingieji psichoterapeutai maištą tapatina su augimu, vystymusi ir skatina klientų nepasitenkinimą visuomenės normomis. Šiuo atveju kyla pavojus, skatinant klientų neribotą laisvę ir saviraišką, atitolinti juos nuo bendruomenės, šeimos. Geštaltinė psichoterapija nesiekia nei išsaugoti, nei „nuversti“ egzistuojančios visuomeninės tvarkos. Jos atstovai pabrėžia, kad žmonės turi galimybes rinktis – ir ne bet kaip, o prasmingai, atsižvelgiant į savo vertybes ir pasirinkimų pasekmes aplinkiniams. Kaip teigia danų autorė Hanne Hostrup, geštaltinė psichoterapija palaiko laisvę likti ištikimam savo pasaulėžiūrai.

Kiek suprantu, geštaltinėje terapijoje psichoterapeutui paprastai tenka daug improvizuoti?

V. Lepeškienė. Tikrai taip. Jau minėjome, kad geštaltinė terapija susitelkia ties paciento išgyvenimais, patyrimais, kurie visada unikalūs. Kitas svarbus dalykas – užmegzti ir išlaikyti pagarbų dialogą. Aišku, geras psichoterapeutas turi žinoti įvairių galimybių, kurias galima naudoti terapijoje, ir būti pasirengęs asmeniškai įsitraukti į santykį su klientu, atsiskleisti. Yra įvairiausių metodų – tiek išraišką skatinančių, tiek integraciją didinančių, – kuriuos yra pasiūlę tiek Perlsas, tiek jo mokiniai. Tačiau kiekvienoje situacijoje didžiausia atsakomybė tenka psichoterapeutui, kuris turi atsižvelgti, kad jau pasiteisinusių metodų negalima mechaniškai paprasčiausiai perkelti į kitą situaciją. Gydo ne metodas, o santykis!

V. Keturakis. Dauguma psichoterapijos atmainų pripažįsta, kad svarbiausias psichoterapeuto instrumentas – tai jo paties asmenybė. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad geštaltinė psichoterapija nėra vienalytė. Jos viduje yra mokyklų, kurios skirtingai dėlioja akcentus.  Ta geštaltinės psichoterapijos išraiška, kurią mes su Vitalija plėtojame, ypatingą dėmesį skiria dialogo sąvokai. Tačiau galima atrasti ir tokių geštaltinės psichoterapijos atstovų, kuriems dialogas kur kas mažiau svarbu, kurie orientuojasi į metodų taikymą.

Sovietmečiu Lietuvoje vyravo biologinis, deterministinis požiūris, atkūrus Nepriklausomybę, labai pradėjo populiarėti įvairios psichoanalitinės krypties variacijos. O kaip geštaltinės psichoterapija atkeliavo į Lietuvą?

V. Lepeškienė. Pirmoji galimybė mokytis geštaltinės terapijos atsirado, kai į Lietuvą atvažiavo žymus norvegų psichoterapeutas Nilsas Magnaras Grendstadas.  Čia jis pradėjo dvejų su puse metų programą. Deja, jis pats mirė, nespėjęs pabaigti šios programos, ją pabaigė jau jo dukra, patyrusi psichoterapeutė Liv Grendstad Rousseau, ir kolege Eldri Steen. Pradėjome mokytis 24 psichologai ir gydytojai, o 1993 metais baigėme 12. Tai buvo pirmoji sertifikuotų geštaltinių psichoterapeutų laida Lietuvoje.

Psichoterapeutui nepakanka vieną kartą baigti mokslus ir „užsikonservuoti“ savo patirtyje, svarbu, kad jis nuolat ugdytųsi, bendrautų su kolegomis, nuolat augtų kaip profesionalas.  Aš, pavyzdžiui, pati ieškojau, kur galėčiau pasitobulinti kaip psichoterapeutė, ir man labai svarbia atrama tapo GATLA, Los Andžele įsikūręs geštaltinės psichoterapijos institutas.

V. Keturakis. Aš pats geštaltinės psichoterapijos mokiausi užsienyje – nuo 1998 metų važinėjau į jau minėtą GATLA seminarus Europoje, kur sutikau nuostabių mokytojų, tokių kaip Robertas ir Rita Resnick ar Toddas Burley. Aš ieškojau tokios psichoterapijos mokyklos, kuri nebūtų vieno žmogaus metodų kartojimas, geštaltinė psichoterapija mane patraukė kūrybiškumu ir pagarba žmogui, kuris sutrikęs kreipiasi į specialistą. 

Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo įkurta Geštaltinės psichoterapijos asociacija, tačiau tik dabar subrendo poreikis kurti institutą. Beje, Birštone jau veikia Humanistinės ir egzistencinės terapijos institutas. Ar jame geštaltinė psichoterapija nerado pakankamai erdvės sau?

V. Lepeškienė. Asociacija savo esme yra  tiesiog prijaučiančių žmonių profesinis susibūrimas, o dabar galvojame apie struktūrą, kuri rūpintųsi tiek geštaltinės psichoterapijos populiarinimu, tiek suteiktų galimybę norintiems mokytis tokios psichoterapijos. Šiandien Lietuvoje apie geštaltinę psichoterapiją mažai girdima, nors, beje, mokymo programą Lietuvoje siūlo Latvijos geštaltinės psichoterapijos institutas. Mes siekiame pasakyti, kad yra žmonių, dirbančių geštaltinės psichoterapijos srityje, taip pat norime, kad jauni žmonės, galvojantys apie psichoterapeuto specialybę, matytų, jog psichoterapija gali būti labai įvairi ir matytų geštaltinę psichoterapiją kaip vieną iš galimybių podiplominėms studijoms.

V. Keturakis. Profesionalams geštaltinė psichoterapija pažįstama, tačiau jos idėjų skleidimo viešumoje tikrai trūksta. Smagu, jog Birštone veikia Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, ir tikiuosi, kad mes galėtume su kolegomis iš minėto instituto bendradarbiauti. Juk yra daug sąsajų tarp egzistencinės ir geštaltinės psichoterapijų, tačiau tai nėra tapačios kryptys. Norime plėtoti tą sritį, kurią patys jaučiamės išmanantys geriausiai.

V. Lepeškienė. Viskam  yra savas laikas. Tai, jog apie geštaltinės psichoterapijos institutą kalbame tik dabar, taip pat dėsninga, tam reikėjo pribręsti. Džiaugiuosi, kad tikrai jaučiame profesinę GATLA paramą. Šios institucijos dėstytojai įsipareigojo dėstyti mūsų institute.

V. Keturakis. Mūsų vizija – pradėti Lietuvoje  geštaltinės psichoterapijos mokymų programą. Ją planuojame jau nuo kitų metų pradžios. Tai būtų podiplominės studijos.

Įprasta psichoterapijos studijų praktika yra podiplominės studijos, kai žmonės ateina jau turintys aukštąjį išsilavinimą, o kartu – ir gyvenimišką patirtį.

V. Lepeškienė. Bet kurios psichoterapijos atveju patirties elementas yra svarbus, todėl ir mes planuojame, kad žmonės mokysis mūsų institute ne tik skaitydami knygas ir klausydami paskaitų, bet ir patys patirdami geštaltinę psichoterapiją savo kailiu – iš kolegų, iš asmeninės terapijos.  Jie turi nuolat „mirkti“ patirtyse,  idant suprastų, ką reiškia būti klientu, būti pažeidžiamam. Manoma, jog taip atsiranda atjauta klientui,  ir tai patyręs psichoterapeutas jau nenagrinės kliento mechaniškai, kaip varžtelių rinkinio. Svarbu, kad studentai turės  galimybę  mokytis iš skirtingų profesionalų iš įvairių šalių.

V. Keturakis. Žmonėms, kuriems įdomi mūsų kuriamo instituto veikla,  siūlau įdėmiau patyrinėti naujai sukurtą interneto puslapį – www.dialogas.net. Čia rasite daugiau informacijos apie mūsų planus.

V. Lepeškienė.  Galiu pasidžiaugti, jog pirmasis mūsų renginys jau turi aiškią datą.  Spalio 21–22 dienomis Vilniuje, Ambertono viešbučio salėje, psichoterapeutas iš Airijos Kevinas McCannas skaitys paskaitą ir ves seminarą tema „Psichoterapeuto dalyvavimas dialogo procese geštaltinėje psichoterapijoje“.

Baigdamas, tikiuosi, ne paskutinį pokalbį apie geštaltinę psichoterapiją, noriu paklausti: o kodėl nusprendėte kuriamo instituto pavadinime pasitelkti „dialogo“ sąvoką?

V. Keturakis. Dialogas – tai dviejų žmonių bendro buvimo ir susikalbėjimo procesas ir akimirka. Man patinka šis instituto pavadinimas, nes to nuolat mokausi:  dialogo gali būti daugiau mano gyvenime ir aplink mane; tai suteikia prasmės kasdienybėje ir apskritai gyvenime; tai yra viena iš esminių geštaltinės psichoterapijos nuostatų, kai psichoterapeutas ir klientas ieško atsakymų dažniausiai dėl sutrikusių tarpasmeninių kliento santykių bei jo prastos svijautos.

V. Lepeškienė. Kaip minėjome, dialogiškumas – vienas iš esminių geštaltinės psichoterapijos principų. Dialogas tarp psichoterapeuto ir kliento – transformacijos, gijimo, augimo esminis veiksnys. Be to, žodis „dialogas“ man siejasi su atvirumu – nusiteikimu kalbėtis, dalintis, klausytis. Norėtume būti atviri įvairioms idėjoms, žmonėms ir kartu su būsimais studentais mokytis iš bendros patirties.

Kalbino Andrius Navickas

Vištienos sriuba - nuodai.

dr. Robert Resnick

Kad išvirtumėte vištienos sriubą, turite užmušti viščiuką. Nors tai neveda viščiuko saviraiškos link, paukštis paaukojamas svarbiam tikslui – kad gydytų. Pridėjus svogūnų, žalumynų, morkų, vandens ir prieskonių, gautas eliksyras būna paruoštas kaip pagalbos gydymo priemonė. Maitinimas vištienos sriuba – tai pastanga „padėti“ kitam žmogui – padaryti jam gera, padėti pasijusti geriau. Išsipūtęs kaip kempinė maco rutuliukas, panašiai kaip pasąmonė, 90 procentų paniręs žemiau sriubos paviršiaus. Kai nieko neįtariantis gurmanas suvalgo pakankamai šio viralo, sriuba aplink panirusį macą atvėsta, ir jis it nuskendęs povandeninis laivas išspjauna riebaluotą plėvę. ATSARGIAI! Vištienos sriuba gali būti tokia pat mirtina valgytojui, kaip ir paukščiui, iš kurio yra užvirta. Taigi nelakstykite kaip paniręs po paviršium viščiukas nukirsta galva – tam yra priešnuodis.

Daugiau galima pasiskaityti: