Dialogas - geštaltinės psichoterapijos institutas

Naujienos

 Jau 4 laida baigė studijas. Gera auginti mūsų instituto mokinių bendruomenę.

Geštaltinė psichoterapija- kas tai?

ivadas

Geštaltinė psichoterapija– tai į asmenybės augimą ir visybiškumą orientuota psichoterapija. Ir geštaltinės psichoterapijos teorija, ir praktika remiasi giliomis psichologijos ir filosofijos tradicijomis: geštaltine psichologija, lauko teorija, psichoanalize, Rytų  bei egzistencine filosofija, fenomenologine metodologija. 

Geštaltinės psichoterapijos dėmesio centras – įsisąmoninimo gilinimas. Nuolatinis savęs (savo minčių, jausmų, kūno pojūčių, dvasinio patyrimo) ir aplinkos įsisąmoninimas įgalina gyventi visavertiškai: užkerta kelią kauptis „nebaigtiems reikalams“, padeda atskirti savo pačių poreikius nuo aplinkinių žmonių lūkesčių ir reikalavimų, išsilaisvinti iš neproduktyvių, pasenusių, automatiškų elgesio modelių, užtikrina sąmoningus, savomis vertybėmis pagrįstus pasirinkimus. Geštaltinės psichoterapijos atstovai teigia, kad žmogus bręsta ir keičiasi santykyje su kitais, taigi dialogiškumas – esminis šios psichoterapijos principas. Psichoterapijos procese žmogui sudaromos sąlygos tyrinėti tai, kaip jis sąveikauja su pasauliu, įprasmina savo patyrimą, renkasi elgesio ir reagavimo būdus, kaip jis auga ir keičiasi. Geštaltiniai psichoterapeutai dirba su individais, poromis, šeimomis, grupėmis.

Apie mus

Geštaltinės psichoterapijos institutas Dialogas siekia skleisti idėjas apie fenomenologinį būdą pažinti žmogų, būnant dialoge su juo ir atsižvelgiant į jo lauką (socialinę, kultūrinę, psichologinę bei fizinę aplinką, kurioje jis užaugo ir veikia).

Šias ir kitas geštaltinės psichoterapijos teorijos bei praktikos idėjas norime skleisti žmonėms, kurie domisi ir tiems, kurie nori dirbti psichoterapinį darbą.

2020 metais prie dalininkų prisijungė Anna Tanalska-Dulęba (Lenkija)

(In 2020 Anna Tanalska-Dulęba (Poland) has joined the partnership of our institute. We are pleased and honoured by her presence.)

Geštaltinės psichoterapijos instituto Dialogas dalininkai yra

doc. Vitalija Lepeškienė

Psichologė, Vilniaus universiteto docentė, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto dėstytoja ir supervizorė. Gimė ir augo Vilniuje, 1974 metais baigė Vilniaus 7 vidurinę mokyklą (dabar -  Žirmūnų gimnazija),  1979- aisiais –Vilniaus universitetą. Dirbo psichologe Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Mokyklų psichologinės tarnybos centre, dvejus metus dėstė Trondhaimo (Norvegija) universitete. 1991 - 1993 metais Vitalija organizavo pirmąsias Lietuvoje geštaltinės psichoterapijos studijas  - pakvietė iš Norvegijos žymų psichoterapeutą ir pedagogą Nils Magnar Grendstad, kuris su kolegėmis realizavo penkių seminarų geštaltinės psichoterapijos ir psichosintezės mokymo programą. Šią programą sėkmingai baigė ir sertifikatus gavo 12 Lietuvos psichologų. Vitalija parašė knygas „Humanistinis ugdymas mokykloje“ bei „Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika“, taip pat išvertė iš norvegų kalbos N.M.Grendstad knygas „Mokytis – tai atrasti“ bei „Vaizduotė ir jausmai“. 

Ji turi Europos psichoterapeuto sertifikatą ir GATLA geštaltinio psichoterapeuto sertifikatą.

Vitalija vedė geštaltinės psichoterapijos metodologija pagrįstus mokymus Lietuvoje, Latvijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Airijoje, Izraelyje.

dr. Viktoras Keturakis

Gimiau 1971 metais Kaune. 1989 metais baigiau Kauno J.Jablonskio vid. mokyklą. Esu psichologas (Vilniaus Universitetas), socialinių mokslų psichologijos krypties daktaras. Mano pagrindinė geštaltinės terapijos taikymo gyvenime mokykla -Kitokie projektai.  Tai profesinė bendruomenė, kurią sukūrėme su kolegomis. Kitokie projektai -  patirtinio mokymosi metodinė ir taikomoji bazė Lietuvoje.

Jau 20 metų tobulinu geštaltinės psichoterapijos kompetencijas GATLA (Gestalt Associates Los Angeles, USA) ilgalaikiuose seminaruose Europoje, baigiau podiplomines geštaltinės psichoterapijos studijas  Edinburgo Geštalto Institute (Edinburgh Gestalt Institute, Scotland, UK). Kartu su savo žmona ir kolege dr.Vilija Girgžde konsultuoju poras.  

Vienas pirmųjų Lietuvoje įgyvendinau vidinio mokymosi, panaudojant klubinius "mokykimės vieni iš kitų" principus Lietuvoje verslo organizacijoje.

Vadovavau ir pravedžiau unikalius konsultacinio mokymo projektus:

ugdant darbuotojų šeimininkišką požiūrį kompanijoje;

Sprendžiant įsisenėjusias psichologinio klimato problemas;

Formuojant ugdomojo vadovavimo kompetencijas;

Ieškant darbo ir asmeninio gyvenimo suderinimo galimybių;

Nuolat dalyvauju tarptautiniuose projektuose. Esu dirbęs Š.Airijoje, Italijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Kirgizijoje, Kazakstane, Kinijoje (KLR), Rusijoje.

Anna Tanalska-Dulęba

  • 1973-1980 Warsaw University
    • 1973-1974 – physics
    • 1974-1980 – philosophy and psychology
  • 1980 graduated Philosophy; masters equivalent to US MA
  • 1980-2008  working in outpatient psychotherapeutic and psychiatric centre “Synapsis”
    • 2005-2008 – supervisor of the centre
  • 2008-now working in a private outpatient psychotherapeutic and psychiatric centre Pracownia Terapii i Rozwoju [Studio of Therapy and Development]; supervisor of the centre.
  • 1986 – certified as a trainer by Polish Psychological Society
  • 1989 Certified as psychotherapist and supervisor by Polish Psychiatric Society
  • 1992 Certificate of Proficiency in Gestalt Therapy by Gestalt Therapy Institute of Los Angeles
  • Since 1985 till now supervising and teaching psychotherapy in Poland and abroad (Australia, Lithuania, Russia, Scotland, Ukraine). Mostly for students and graduates of Gestalt institutes of these countries (Edinburgh Gestalt Institute, Moscow Institute of Gestalt and Psychodrama, St. Petersburg Gestalt Institute, Kiev Gestalt Institute, Gestalt psychotherapy institute Dialogas (Vilnius), Perth Gestalt Institute).
  • Since 1992 till now in private practice.
  • Currently:
    • Private practice in individual, couples, family and group psychotherapy; 
    • Working with the team of therapists and psychiatrists.
    • I cooperate with Gestalt Associates Training Los Angeles (Group Leader)
    • I translate books from Russian and English to Polish (Yalom, Fromm, Bateson among others); altogether about 40 books and articles.

Partneriai:

GATLA

GATLA (Gestalt Associates Training Los Angeles) – vienas seniausių ir didžiausią autoritetą turinčių šios srities institutų. Pagrindiniai GATLA dėstytojai yra Bob Resnick, Rita Resnick ir Todd Burley. Bob Resnick  1965-1970 mokėsi iš F.Perlso ir J. Simkino ir yra vienas iš kelių tebegyvenančių žmonių, gavusiu geštaltinio psichoterapeuto sertifikatą iš F.Perls rankų. 

Bene svarbiausias GATLA skiriamasis bruožas – tarptautinė dėstytojų komanda ir tarptautiniai mokymai. Be pagrindinių dėstytojų, čia dirba specialistai iš Australijos, Rusijos, Čekijos, Škotijos. Jau 40 metų iš eilės GATLA rengia intensyvius dvisavaitinius mokomuosius seminarus Europoje, kasmet kitoje šalyje. Į šiuos seminarus atvyksta dalyviai iš įvairių žemynų, kelių dešimčių šalių. 2008 metais šis renginys vyko Lietuvoje. 

Džiaugiamės, kad GATLA remia Geštaltinės psichoterapijos institutą Dialogas. Šios įstaigos dėstytojai dirba mūsų mokomojoje programoje. 

Plačiau: www.gatla.org

ir 

Konsultacinė kompanija „Kitokie projektai“ yra vieni iš instituto steigėjų ir partneriai.

Programa

Ši ilgalaikė programa skirta tiems, kurie siekia profesionaliai dirbti savo konsultuojamąjį bei psichoterapinį darbą. Ilgalaikės studijos suteiktų būtinų žinių, įgūdžių ir padėtų formuoti nuostatoms. Psichoterapinei veiklai būtinos kompetencijos bei supervizuojama praktika, asmeninė terapija ir kita būtina patirtis suteiktų galimybių siekti psichoterapeuto statuso pagal Europos psichoterapijos asociacijos reikalavimus.

Geštaltinės psichoterapijos  podiplominių studijų programa
I etapas (1 metai) II etapas (3 metai) Kompetencijų įvertinimas
Geštaltinės psichoterapijos (GP) pagrindai GP intensyvios studijos. Psichoterapinei veiklai išsiugdytos kompetencijos, sukaupta supervizuojamos praktikos bei asmeninės terapijos patirtis Psichoterapinei veiklai išsiugdytų kompetencijų įvertinimas rašto darbu bei gyvo darbo egzaminu, supervizuojamos praktikos bei asmeninės terapijos sukaupta patirtis

Visas geštaltinės psichoterapijos kursas apima du etapus ir trunka 4 metus.

I etapas - pagrindų kursas – vienerių metų trukmės. Didžiausias dėmesys šiame etape skiriamas dalyvių asmeniniam patyrimui ir baziniams įgūdžiams (klausymosi, stebėjimo, savęs įsisąmoninimo) lavinti. Taip pat dalyviai susipažins su geštaltinės psichoterapijos teorinėmis prielaidomis. Šiame programos etape gali dalyvauti ir tie, kas neketina mokytis visoje programoje. Vyks 8 savaitgaliniai seminarai (po 16 val.).
II etapas trunka 3 metus ir jį sudaro geštaltinės psichoterapijos intensyvios studijos su praktika.

Geštaltinės psichoterapijos profesinės studijos

Studijų programos dalyvis baigęs studijas:

  • Gebės detaliai bei giliai diskutuoti apie geštaltinės psichoterapijos teorinius principus ir modelius (geštaltinė psichologija, lauko teorija, egzistencinis požiūris, Beisser’io paradoksinė pokyčių teorija, dialogo požiūris, fenomenologinis metodas). 
Mokės taikyti minėtus principus ir metodus psichoterapijos praktikoje;
suvoks bei gebės diskutuoti apie kitus modernius psichoterapijos teorinius modelius siejant juos su geštaltine psichoterapija.

  • Išmanys geštaltinę savasties teoriją, asmenybės raidos modelius ir gebės apie juos diskutuoti.
  • Gebės užmegzti ir plėtoti kontaktą su savimi bei kitais žmonėmis įvairiose situacijose.
  • Gebės kurti, plėtoti bei užbaigti psichoterapinius santykius; sudaryti psichoterapinį kontraktą su klientu.
  • Gebės atlikti kliento psichoterapinį įvertinimą integruojant geštaltinės psichoterapijos bei bendrąjį medicininį modelius.
  • Gebės planuoti psichoterapijos procesą, įvertinti jo kryptį bei pažangą.
  • Žinos pagrindinius geštaltinės psichoterapijos darbo metodus ir intervencijas ir gebės jas tinkamai taikyti praktikoje. 
  • Gebės įvertinti psichoterapijos rezultatus. 
  • Demonstruos profesinių ir etinių principų taikymą savo klinikinėje praktikoje.
  • Kolegialiai bendradarbiaus su kitų pagalbos sričių specialistais.
  • Gebės reflektuoti savo darbo procesą, apie jį diskutuoti bei naudotis supervizijomis ir intravizijomis kritiškai vertinant savo bei kitų kolegų darbą.
  • Gebės savarankiškai ir atsakingai praktikuoti  psichoterapiją.

Geštaltinės psichoterapijos mokymo programos temos

  • Geštaltinės psichoterapijos ištakos (istorinė apžvalga). Geštaltinė psichologija ir lauko teorija, egzistencializmas ir fenomenologija. 
  • Geštaltinės psichoterapijos sąsajos su kitomis kryptimis (transakcinė analizė, psichosintezė, kognityvioji elgesio terapija).
  • Įsisąmoninimas
  • Kontaktas
  • Pokyčių teorijos 
  • Savasties teorijos 
  • Asmenybės raida, sveikas funkcionavimas. Organizmo savireguliacija.
  • Kūno procesai, seksualumas
  • Psichopatologija ir psichikos sveikata. Diagnozavimo problema.
  • Eksperimentas, kūrybinių darbo metodų integravimas.
  • Dialogiškumas, terapiniai santykiai
  • Psichoterapijos procesas: temų plėtojimas, palaikymas ir frustracija, pasipriešinimas, aklavietės; psichoterapijos tipai: individuali, grupinė, šeimos, ilgalaikė – trumpalaikė. 
  • Psichoterapijos praktika: etika, supervizija. 
  • Sociokultūriniai aspektai 
  • Tyrimai

Geštaltinės psichoterapijos intensyvios studijos trunka 3 metus. Kasmet vyks 8 savaitgaliniai seminarai (po 16 val.), vieną iš kurių ves GATLA atstovas, ir vienas 7 dienų intensyvus seminaras išvykoje.

Vienerių metų trukmės praktinio darbo studijų metu dalyviai turės dirbti su klientais ir turėti grupės bei individualias supervizijas. Numatomi 8 savaitgaliniai seminarai ir 1 išvažiuojamasis 7 d. seminaras. Jame taip pat numatomas vienas GATLA atstovų vedamas supervizijų seminaras. Supervizoriai - Vitalija Lepeškienė , Viktoras Keturakis ir GATLA siūlomi profesionalai (anglų ar rusų kalba).

Kiekvienais studijų metais pertraukose tarp seminarų dalyviai turės atlikti namų užduotis: savistabos refleksijas, stebėjimo bei kitų įgūdžių lavinimą mažose grupelėse, perskaitytos literatūros referatus.

Studijų pabaigoje dalyviai rašys diplominį darbą – psichoterapinio darbo atvejo analizę.

KAS GALI DALYVAUTI?

Įvairių profesijų žmonės, kurie domisi geštaltine psichoterapija kaip asmeninio tobulėjimo ir /ar profesionalios pagalbos būdu. I etape gali dalyvauti asmenys tik turintieji magistro laipsnį. II etape gali dalyvauti tik turintieji magistro laipsnį.

Grafikas

Seminarai vyks dvi arba tris mokymo dienas. Jų grafikai gali būti tokie:

1. Penktadienį dirbame nuo 17 iki 20.30 val.,šeštadienį nuo 9 iki 17.30val., sekmadienį nuo 9 iki 12.30 val.

arba

2. Penktadienį (bei kitą pilną darbo dieną) dirbame nuo 9 iki 17.30 val.,šeštadienį (bei kitą pilną darbo dieną) nuo 9 iki 17.30val.

3. Trijų dienų darbo grafikas - penktadienį, šeštadienį, bei sekmadienį dirbame nuo 9 iki 17.30 val.

Nuotolinis darbas vyks atskiru grafiku.

Geštaltinės psichoterapijos studijų 6 grupė
1 studijų metai I etapas 

2021 m

1 Įvadinis seminaras. Rugsėjo 19-20d. (Sekmadienis - pirmadienis) (įvyko)

2. Kas valdo mūsų elgesį? Spalio 15-17d.  (įvyko)

3. Kai save pamatom kituose. Gruodžio 3-4d.  (įvyko)

2022 m

4. Priešybės. Sausio 14-16d. (įvyko)

5. Patirtis grupėje (anglų k.) Sausio 28-30d. (3 pilnos dienos) (perkeltas į birželio 17-19d.) (įvyko)

6. Kūnas geštaltinėje psichoterapijoje (anglų k.) Kovo 3d. nuo 17val.  ir kovo 4 d. 9:00 iki vakaro online.

- seminaras gyvai birželio 2-3d (anglų k.) (įvyko)

7.Egzistencinė psichoterapija (grupėje). Balandžio 2-3d. (įvyko)

8. Baigiamasis seminaras perkeltas į rugsėjo 2-3 d.

Geštaltinės psichoterapijos studijų 6 grupė
2 metai II etapas 

2022 m

  1. Teorija I: GP istorija, ištakos. Vitalija Lepeškienė. Rugsėjo 22d. 17:00-20:30.
  2. Teorija II: Fenomenologinė asmenybės teorija GP. Vitalija Lepeškienė. Spalio 6d. 17:00-20:30.
  3. Fenomenologija. Vitalija Lepeškienė. Spalio 14-16d.
  4. Kontraktas. Anna Tanalska-Dulęba. Lapkričio 5-6d.
  5. Kontaktas. Viktoras Keturakis. Gruodžio 2-3d.
  6. Planuojama Teorija III.

2023 m.

7. Teorija IV: Savasties procesai GP. Viktoras Keturakis sausio 13d. 17:00-20:30.

8. Prekontaktas. Jay Levine.  Sausio 15-16d.

9. Dialogas. Vitalija Lepeškienė. Vasario 3-5d. 

10. Paradoksali pokyčių teorija. Viktoras Keturakis. Balandžio 14-15d. 

11. Išvažiuojamasis seminaras balandžio 29 - gegužės 5d. (Žiogelyje), Anna Tanalska-Dulęba (Lenkija), Michal Pernička (Čekija), Vitalija Lepeškienė, Viktoras Keturakis;

12. Laukas. Vitalija Lepeškienė. Gegužės 26-28d. 

Geštaltinės psichoterapijos studijų 5 grupė
4 studijų metai II etapas

2022 m.

 1. Supervizijų seminaras Anna Tanalska-Dulęba (Lenkija) rugsėjo 10-11 d.

2. Sielvartas ir gedėjimas Jay Levine (JAV) spalio 8-9d

3. Savasties procesas geštaltinėje psichoterapijoje Viktoras Keturakis lapkričio 11-12d. 

2023 m.

4. Planuojamas

5. Išvažiuojamasis seminaras balandžio 29 - gegužės 5d. (Žiogelyje), Anna Tanalska-Dulęba (Lenkija), Michal Pernička (Čekija), Vitalija Lepeškienė, Viktoras Keturakis;

6. Baigiamasis seminaras Viktoras Keturakis ir Vitalija Lepeškienė birželio 16-17d.

Skaitiniai

Skirtybės ne tik atskiria

Skirtybės ne tik atskiria, bet ir sujungia: pokalbis su psichoterapeutais dr.Robertu Resnicku’u ir dr. Rita Resnick.

Spalio mėnesį Lietuvoje lankėsi bei psichoterapijos meistriškumo seminarą Geštalto psichoterapijos institute „Dialogas“ – „Paukštis gali mylėti žuvį, bet kur jiedu gyvens?“ – vedė amerikiečių psichoterapeutai Robertas ir Rita Resnickai, kurie yra vieni iškiliausių geštalto psichoterapijos atstovų šiandien.

Vienam svarbiausių Los Andžele įsikūrusio instituto GATLA dėstytojui psichoterapeutui Robertui Resnickui teko mokytis pas geštalto krypties psichoterapijoje pradininką Fredericką Perlsą ir būtent iš jo rankų 1969 metais jis gavo psichoterapeuto sertifikatą. Rita Resnick mažiau nei Robertas dalyvavo teorinėse psichoterapeutų diskusijose, o susitelkė į praktiką. Nors ji taip pat kaip Robertas dėsto GATLA, tačiau daug daugiau laiko nei dėstymui ji skiria terapijai. Robertas ir Rita jau keliasdešimt metų sėkmingai konsultuoja ir veda seminarus kartu. Pasak šių psichoterapeutų, tai, kaip jie dirba su tarpusavio santykių problemas sprendžiančiomis poromis, gerokai skiriasi nuo kitų porų psichoterapijos krypčių.

Robertas ir Rita Resnickai įsitikinę, jog viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl šiandien dažnai porų santykiai sunyksta per krizes, yra vyraujantis susiliejimo modelis, pasak kurio, harmoningiems poros santykiams reikėtų, kad du taptų vienu, atsisakytų savo unikalaus asmeniškumo ir kartu sukurtų naują bendrą tapatybę. Kaip alternatyvą susilieti,  Resnickai siūlo dialogą, kuriame skirtybės ne tik atskiria, bet ir jungia.

Psichoterapeutai taip pat sukūrė „Tarpusavio ryšio ciklo“ modelį, skirtą mokyti su poromis norinčius dirbti psichoterapeutus. Šis modelis moko stebėti ir modeliuoti kontakto, sąryšio ir atsiskyrimo ar atsitraukimo procesus. Geram porų psichoterapeutui, pasak Roberto Resnicko, svarbi patirtis, įgūdžiai ir tinkami metodologiniai instrumentai, tačiau visa tai gali veikti tik tada, kai priimama pamatinė nuostata, kad mes neturime bijoti savo ribų bei skirtybių. Veiksminga porų psichoterapija turi siekti ne „pataisyti“ individus, kad jiems taptų paprasčiau susilieti, bet padėti kiekvienam žmogui atverti naujų galimybių santykiuose. Pasak Resnickų, psichoterapija apskritai turėtų siekti ne pagerinti žmonėms gyvenimą, bet suteikti jiems naujų galimybių, auginti kiekvieno žmogaus laisvę ir gebėjimą kūrybiškai reaguoti į iššūkius.

Visą interviu skaityti čia arba čia.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Paradoksali pokyčių teorija

Arnold Beisser MD

“Paradoksali pokyčių teorija” – dažniausiai cituojamas straipsnis geštaltinės psichoterapijos literatūroje. Jos autorius Dr. A. Beisser – nepaprasto likimo žmogus. Būdamas dešimties metų, jis parašė ambicingą savo gyvenimo planą: dvidešimt trejų Arnoldas norėjo tapti valstijos teniso čempionu, dvidešimt septynerių – įgyti mokslų daktaro laipsnį, o apie trisdešimtuosius – vesti ir surimtėti. Pirmųjų dviejų tikslų jis pasiekė per dvidešimt ketverius gyvenimo metus. Būtent tada, kai jam buvo dvidešimt ketveri, 1950 metais, jis buvo pašauktas į armiją kaip atsargos karininkas ir ten susirgo poliomielitu. Jis buvo visiškai paralyžiuotas ir likusį gyvenimą – beveik 40 metų - praleido lovoje ir invalido vežimėlyje. Tačiau negalia nesutrukdė jam aktyviai ir vaisingai gyventi: jis parašė keletą knygų, tapo žinomu psichiatru ir psichoterapeutu, vadovavo klinikai, skaitė paskaitas įvairiuos universitetuose, vedė, nuolat gyveno tarp mylimų ir mylinčių žmonių. Dešimtis metų praleidęs invalido vežimėlyje Arnold Beisser rašė: „Jei kas nors paklaustų, ar aš norėčiau vėl būti fiziškai sveikas, mano pirmasis klausimas būtų: „Ko man reikėtų atsisakyti?“

Nors pateikiamame straipsnyje A.Beisser rašo, kad jo pokyčių teorija tarsi tarp eilučių įskaitoma F.Perls darbuose, iš tikrųjų ji išplaukia ir iš jo paties patirčių gyvenant su negalia. Knygoje „Skrydis be sparnų“ (Vilnius, 2004) A.Beisser rašo: „Išmokimas pasiduoti ir priimti tai, ko nepasirinkau, atvėrė man supratimą apie kitokius egzistuojančius pasirinkimus ir naujas patirtis, kurių net nesitikėjau. Tai – paradoksalus pasikeitimas. Kai nustojau kovojęs, dirbęs, kad pasikeisčiau, ir atradau būdą priimti save tokį, kokiu tapau, galiausiai supratau, kad tai mane ir pakeitė. 

Psichoterapija kaip dialogas. Interviu.

Bernardinai.lt

Geštaltinės psichoterapijos  instituto „Dialogas“ įkūrėjai – Vilniaus universiteto dėstytojai, psichologai, turintys ilgą psichoterapinės veiklos praktiką, socialinių mokslų daktarai Vitalija Lepeškienė ir Viktoras Keturakis.

Džiaugiamės, jog šie psichoterapeutai sutiko mūsų interneto dienraščiui bernardinai.lt plačiau papasakoti tiek apie savo planus, tiek apie geštaltinės psichoterapijos savitumą.

Pirmiausia gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas yra ta geštalto psichoterapija, kuo ji skiriasi nuo kitų psichoterapijos krypčių?

V. Lepeškienė. Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. Jie gyveno Vokietijoje, tačiau, įsigalint nacizmui, buvo priversti persikelti iš pradžių į Pietų Afriką, o 1946 metais pervažiavo į JAV, ir 1952 metais Niujorke įkūrė pirmąjį geštaltinės psichoterapijos institutą pasaulyje.

Taigi geštaltinė psichoterapija susiformavo XX amžiaus viduryje – kaip ir kitos alternatyvos vyraujančiai psichoanalizės krypčiai. Tų alternatyvų tikslas – gilesnis žmogaus pažinimas, asmenybės potencialo atskleidimas, žmogaus galimybių įgyvendinimas, pasipriešinimas determinizmui.

F. Perlsas Vokietijoje baigė medicinos studijas, studijavo psichoanalizę, o Laura Perls įgijo išsilavinimą psichologijos ir filosofijos srityse. Jai teko studijuoti su M. Buberiu. P. Tilichu, M. Heidegeriu. F. Perlsas ilgą laiką labai žavėjosi Z. Freudu, nors ir bandė revizuoti jo taikomus metodus. Tačiau ilgainiui Perlsų sąsajos su psichoanalize nutrūko. Pirmiausia dėl to, kad jie jie nusivylė biologiniu žmogaus motyvacijos aiškinimu, siekiu žmogaus psichiką suprasti kaip atskirų fragmentų rinkinį, taip pat ir labai nuasmenintu paciento ir terapeuto bendravimo modeliu.

Remdamiesi tiek savo, kaip psichoterapeutų, patirtimi, tiek egzistencinės bei fenomenologinės filosofijos įžvalgomis, Perlsai suformulavo naują, savitą kryptį psichoterapijoje, kuri remiasi žmogaus unikalumo bei visybiškumo samprata. Pamatine šios psichoterapijos krypties idėja galima vadinti įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti gyvenimą ir siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto). Nors Laura buvo pirmosios F. Perlso knygos „Ego, alkis ir agresija“ bendraautorė, vėliau jos, kaip bendraautorės, pavardė nebuvo minima. Nors jos įtaka geštaltinės psichoterapiojos idėjų formavimuisi buvo didelė, tačiau ji mažai rašė ir spausdinosi.

Vokiečių kalbos terminas „Gestalt“ sunkiai išverčiamas ne tik į lietuvių, bet ir į daugelį kitų kalbų, jis reiškia pavidalą, formą. Geštaltinėje psichoterapijoje (taip Perlsas pavadino savo naują kryptį) šis terminas reiškia struktūruotą ir kartu vientisą pavidalą, visumą.

Galima kalbėti apie tris svarbiausius šios psichoterapijos „stulpus“: geštalto psichologiją, egzistencinę filosofiją ir fenomenologinį metodą, teikiantį ypatingą reikšmę patyrimui ir tiesioginiam išgyvenimui.

V. Keturakis.  Vitalija daugiau pasakoja apie teorinius geštalto psichoterapijos pamatus, o aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kas labiausiai krinta į akis praktikoje. Geštalto psichoterapija nesiekia auklėti žmogaus, kuris kreipėsi pagalbos. Šioje psichoterapijoje svarbiausia padėti žmogui atpažinti ir įsisąmoninti savo norus. Vaikai paprastai gerai žino, ko nori. Deja, suaugusieji (dėl atitinkamo tėvų elgesio) pamiršta, kaip įsiklausyti į savo norus, nebemoka jų atpažinti ir ima ignoruoti. Geštalto psichoterapeutas elgiasi su pacientu ne kaip mokytojas ekspertas su mokiniu, bet kaip lygus su lygiu, kaip dialogo partneris, kuris priima kitą tokį, koks jis yra, padeda save pažinti, o ne bando perdaryti.

Terapeutas yra empatiškas pokalbio partneris, ne bandantis primesti savo požiūrį, bet siekiantis padėti klientui pažinti savo situaciją, įsiklausyti į savo norus ir priimti sprendimą, kuris jam atrodys geriausias. 

V. Lepeškienė. Pasakysiu pavyzdį: prieš keletą metų mane pakvietė skaityti apžvalginę paskaitą apie geštaltinę psichoterapiją į psichodinaminės psichoterapijos mokyklą. Ėjau kiek nuogąstaudama, ar būsiu suprasta. Po keturių valandų paskaitų vienas studentas priėjo ir paklausė: „Tai norit pasakyti, kad jūs neieškote jokių slaptų motyvų, paslėptų prasmių ir pasitikite tuo, ką klientas sako?“

Man šis klausimas atrodo labai svarbus, nes jis išryškina geštaltinės psichoterapijos ir psichoanalitinių krypčių esminį skirtumą – mes iš tiesų tikime tuo, ką sako žmogus, ir neieškome slaptų reikšmių. Tokia yra fenomenologinio metodo esmė. Esminis dalykas yra pagarba patyrimui ir jo priėmimas, nebandant jo įvertinti ar išanalizuoti. Psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Psichoterapijos procesas – dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, kad žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus. Psichoteraputas nėra pokyčių veiksnys, jis tik sudaro kuo palankesnes sąlygas klientui įsisąmoninti, pažinti save, atsiskleisti ir augti.

V. Keturakis.  Esminis geštaltinės psichoterapijos momentas – čia nėra demaskavimo judesio, kai psichoterapeutas pacientui „nuplėšia kaukę“. Tai nereiškia, kad čia nėra atradimo, praregėjimo jausmo, tačiau jei jis atsiranda, tai kyla iš atidesnio žvilgsnio į savo paties gyvenimą ir patirtį.

Tačiau savo knygose F. Perlsas pabrėžia, kad psichoterapeutas turi būti pasiruošęs, jog klientas yra įpratęs manipuliuoti ir stengsis įvairiausiais būdais permesti atsakomybę už savo gyvenimą psichoterapeutui?

V. Keturakis. Psichoterapeuto tikslas nėra atskleisti tas kliento naudojamas manipuliacines technikas ir parodyti, kad jis suprastų, jog taip elgtis negražu, ir pradėtų keistis. Lūžio taškas, pasak geštaltinės psichoterapijos, visai ne tai. Mano, kaip psichoterapeuto žinia –  jei tu nori ir toliau taip gyventi, tai tavo pasirinkimas, aš nesiekiu pakeisti tavo elgesio. Tau šis elgesys trukdo, o ne man, ir man svarbiausia padėti tau įsisąmoninti, kad gali rinktis. Mes neturime stumti žmogaus pokyčių link, bet leisti jam būti čia ir dabar savimi su visais trūkumais ir tobulumais. Nes tik tada, kai žmogus priims save tokį, koks jis yra, galima kalbėti apie autentišką laisvę, o ne jos imitavimą.

V. Lepeškienė. Pasak F. Perlso, dauguma žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti idėją, kokie jie norėtų būti, o ne išreikšti pačius save, Šis skirtumas tarp savęs išreiškimo ir savo įvaizdžio išreiškimo – labai svarbus. Įsitikinimas, koks aš turiu būti, man yra primetamas kitų. Siekdamas patenkinti kitų lūkesčius, dažnai žmogus nustoja įsiklausyti į savo poreikius, norus, nustoja augti.

Taip dažnai atsitinka, kai žmogus susiduria su visuomene, kuriai vaikystėje jam atstovauja tėvai. Užuot palaikę vaiko augimą, brandą, tėvai dažnai, patys to nesuprasdami, trikdo šiuos procesus. Jie tai daro dviem būdais – „lazda“ ir „hipnoze“. „Lazda“ – tai grasinimas atstūmimu, kuris suformuoja katastrofiškų lūkesčių – įsitikinimą, kad, surizikavus elgtis kitaip, nei kažkada buvo reikalaujama, įvyks kai kas bloga. „Hipnozė“ – tai vertimas tikėti tuo, kas sakoma, nesuteikiant galimybės patirti, išmėginti, įsitikinti, mokytis iš savo patirties.

Asmenybės branda – tai laipsniškas perėjimas nuo rėmimosi aplinka prie rėmimosi savimi. Tačiau labai dažnai žmogus ir toliau bando naudotis išmoktais elgesio šablonais, kurie galbūt kadaise ir buvo svarbūs, tačiau naujomis aplinkybėmis veikiau trukdo, nei padeda. Psichoterapeutas negali ir neturi versti žmogaus keistis, tai reikštų ne padėti bręsti, bet tik tapti atrama, leidžiančia žmogui  nesiimti atsakomybės. Kaip Viktoras ir minėjo, geštaltinės psichoterapijos požiūriu, pokyčiai vyksta ne tada, kai žmogus siekia kažkuo tapti, bet tada, kai pažįsta ir priima save tokį, koks jis yra.

Minėjote, kad dažnai jau vaiksytėje žmogus nustoja būti autentiškas ir pradeda siekti patenkinti aplinkinių lūkesčius. Psichoanalizėje ypač akcentuojama ankstyvosios vaikystės tarpsnio įtaka ir tai, kad būtent čia turėtume ieškoti daugumos mus kamuojančių problemų ištakų. Ar geštaltinėje psichoterapijoje taip pat siekiama prasibrauti prie vaikystės konfliktų ir jų padarinių?

V. Lepeškienė. Geštaltinė psichoterapija sutelkta į dabarties momentą, didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nereiškia, kad niekad nėra kalbama apie vaikystės patyrimus. Vaikystės potyriai aptariami žvelgiant iš dabarties perspektyvos – kaip konkreti patirtis išgyvenama dabar.

V. Keturakis. Yra žmonių, kurie prisimena vaikystę, ir ji „dalyvauja“ dabartiniame gyvenime, jie prisimena vaikystės išgyvenimus su džiaugsmu ar liūdesiu, todėl terapijos metu negalime to ignoruoti, negalime sakyti, kad tai nesvarbu, nes svarbu yra viskas, kas klientui svarbu čia ir dabar. Kitam žmogui galbūt vaikystės išgyvenimai dabar nėra aktualūs – tada į tai nesigilinama, susitelkiama į tai, kas trukdo būti dabartyje.

V. Lepeškienė. Svarbus momentas dar yra tas, kad žmonės, pradėję analizuoti savo gyvenimą, savo kančią, įsisuka į tam tikrą kaltinimų ratą – savęs, tėvų, aplinkos.  F. Perlsas yra pasakęs, kad, aiškinantis vaikystės santykius su tėvais, reikia ieškoti dabartinės problemos ištakų, bet ne atpirkimo ožių.

Terapijos metu turėtume vengti pagundos kaltinti tiek kitus, tiek save, nes tai paprastai paralyžiuoja veiksmą. Visada yra svarbus atsakomybės klausimas – ar aš prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, ar noriu būti tik auka, nes turėjau sunkią vaikystę.

Geštalto terapijoje mes atmetame deterministinę poziciją, kad žmogus tik reaguoja į stimulus, bet akcentuojame, jog dabartis yra ta akimirka, kai mes galime kažką gyvenime pakeisti, pradėti gyventi kitaip.

V. Keturakis. Tikrai neneigiame, kad daugybė mūsų psichologinių įpročių susiformuoja vaikystėje, pavyzdžiui, patylėti, kai norisi pasakyti kažką nemalonaus (nes tėvai mūsų nuomonės nepaisė, žemino, kai ją reiškėme), agresyviai sureaguoti į kito žmogaus elgesį (nes tik taip elgdamiesi galėjome tikėtis būti išgirsti).  Kaip kojos įpranta minti dviračio pedalus, taip protas įpranta daryti visokius triukus, veiksmus, padedančius nusiraminti. Terapijos tikslas – mokytis atpažinti, pastebėti tuos įpročius ir  kartu įsisamoninti, jog mes galime reaguoti ir kitaip.

Susitelkti į dabartį – ką tai reiškia?

V. Lepeškienė.  Pirmiausia mums labai įprastą klausimą „kodėl?“ pakeisti aktualaus patyrimo link nukreipiančiais klausimais „kas ir kaip?“, „ką man tai reiškia?“, „kokią man tai turi prasmę?“. Susitelkiama į išgyvenimą, kuris sujungia tiek patį individą, tiek aplinką, kurioje jis yra, į vieną visumą. Gebėjimas įsisąmoninti glaudžiai susijęs su atsakomybe – gebėjimu kūrybingai reaguoti į kiekvieną problemą, kliūtį, su kuria susiduria.

Kiekviename susitikime psichoterapeutas siekia padidinti kliento įsisąmoninimą ir padėti jam atrasti daugiau ir įvairesnių, lankstesnių elgesio būdų, užtikrinančių jo poreikių patenkinimą.

V. Keturakis. Susitelkti į dabartį jokiu būdu nereiškia izoliuotis nuo savo praeities, ateities ar nuo aplinkos. Priešingai, geštaltinės psichoterapijos požiūriu, būtent dabartis ir yra ta gyvenimo tirštuma, kur susitinka praeitis ir ateitis, mūsų individualumas ir aplinka.  Kitas svarbus dalykas – įsisąmonindami save čia ir dabar, mes priimame save, kaip savo gyvenimo autorių, o ne kaip stebėtoją, kritiką, kuris viską stebi iš šalies.

Kalbate apie žmogaus ir aplinkos sąveiką – ar tai reiškia, kad geštaltinė psichoterapija bando suprasti ne tik asmenį, bet ir aplinką, kurioje šis gyvena, kuri kelia jam reikalavimus, daro spaudimą?

V. Keturakis. Kai kalbame apie psichoterapiją, tai dažniausiai turime omenyje gana izoliuotą, tik tarp dviejų žmonių vykstantį procesą. Tačiau geštaltinė psichoterapija yra pagrįsta lauko teorija – viena vertus, ji orientuojasi į visą žmogaus gyvenimo kontekstą, kita vertus, į visuomenės gyvenimą apskritai.

Ar tikrai prisiderinimas prie aplinkos, kuri pati yra chaotiška, „serganti“, visada yra siekinys?

Pavyzdžiui, šiandien mes matome labai sudaiktintą visuomenę, kurioje žmogus pradeda save suvokti kaip statistinį vienetą. Įprasta apie visuomenės problemas kalbėti bendrybėmis, apeliuojant į skaičius, pamirštant, kad kiekvienas žmogus – tai unikali istorija. Šiandien labai dažnai keliamas klausimas – ką daryti, reikalaujama greitų atsakymų, sprendimų, net neįsigilinant, neįsiklausant į procesus. Norima permainų, net nepabandžius apvalyti situaciją, kurioje gyvename, nuo įvaizdžių grimo. Kaip galime kažką keisti, jei net nežinome, kur esame?

V. Lepeškienė. Humanistinės krypties atstovai psichoterapijoje neretai kritikuojami, jog išleidžia iš akių žmogaus atsakomybės, tarpasmeninių santykių perspektyvas. Šie priekaištai tikrai negalėtų būti taikomi ir geštaltinei psichoterapijai. Pastarojoje savosios laisvės atradimas suvokiamas ne kaip galimybė užsisklęsti savyje, bet kaip galimybė darniai būti su kitais. Atgavus autentiškumą, kiti tampa ne kliūtimi mano saviraiškai, tačiau bendražygiai, galintys vienas kito gyvenimui suteikti kuo daugiau spalvų.

Apskritai skirtingos psichoterapijos mokyklos įvairiai žiūri į individo ir visuomenės santykį. Vienos siekia padėti žmogui prisitaikyti prie esamos aplinkos, suprasdamos „normalumą“ taip, kaip jis suprantamas plačiojoje visuomenėje. Tuomet daugumos interesai ir poreikiai vertinami labiau nei atskiro žmogaus ir, taikantis prie visuomenės normų, kyla pavojus individui prarasti savo unikalumą. Maištingieji psichoterapeutai maištą tapatina su augimu, vystymusi ir skatina klientų nepasitenkinimą visuomenės normomis. Šiuo atveju kyla pavojus, skatinant klientų neribotą laisvę ir saviraišką, atitolinti juos nuo bendruomenės, šeimos. Geštaltinė psichoterapija nesiekia nei išsaugoti, nei „nuversti“ egzistuojančios visuomeninės tvarkos. Jos atstovai pabrėžia, kad žmonės turi galimybes rinktis – ir ne bet kaip, o prasmingai, atsižvelgiant į savo vertybes ir pasirinkimų pasekmes aplinkiniams. Kaip teigia danų autorė Hanne Hostrup, geštaltinė psichoterapija palaiko laisvę likti ištikimam savo pasaulėžiūrai.

Kiek suprantu, geštaltinėje terapijoje psichoterapeutui paprastai tenka daug improvizuoti?

V. Lepeškienė. Tikrai taip. Jau minėjome, kad geštaltinė terapija susitelkia ties paciento išgyvenimais, patyrimais, kurie visada unikalūs. Kitas svarbus dalykas – užmegzti ir išlaikyti pagarbų dialogą. Aišku, geras psichoterapeutas turi žinoti įvairių galimybių, kurias galima naudoti terapijoje, ir būti pasirengęs asmeniškai įsitraukti į santykį su klientu, atsiskleisti. Yra įvairiausių metodų – tiek išraišką skatinančių, tiek integraciją didinančių, – kuriuos yra pasiūlę tiek Perlsas, tiek jo mokiniai. Tačiau kiekvienoje situacijoje didžiausia atsakomybė tenka psichoterapeutui, kuris turi atsižvelgti, kad jau pasiteisinusių metodų negalima mechaniškai paprasčiausiai perkelti į kitą situaciją. Gydo ne metodas, o santykis!

V. Keturakis. Dauguma psichoterapijos atmainų pripažįsta, kad svarbiausias psichoterapeuto instrumentas – tai jo paties asmenybė. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad geštaltinė psichoterapija nėra vienalytė. Jos viduje yra mokyklų, kurios skirtingai dėlioja akcentus.  Ta geštaltinės psichoterapijos išraiška, kurią mes su Vitalija plėtojame, ypatingą dėmesį skiria dialogo sąvokai. Tačiau galima atrasti ir tokių geštaltinės psichoterapijos atstovų, kuriems dialogas kur kas mažiau svarbu, kurie orientuojasi į metodų taikymą.

Sovietmečiu Lietuvoje vyravo biologinis, deterministinis požiūris, atkūrus Nepriklausomybę, labai pradėjo populiarėti įvairios psichoanalitinės krypties variacijos. O kaip geštaltinės psichoterapija atkeliavo į Lietuvą?

V. Lepeškienė. Pirmoji galimybė mokytis geštaltinės terapijos atsirado, kai į Lietuvą atvažiavo žymus norvegų psichoterapeutas Nilsas Magnaras Grendstadas.  Čia jis pradėjo dvejų su puse metų programą. Deja, jis pats mirė, nespėjęs pabaigti šios programos, ją pabaigė jau jo dukra, patyrusi psichoterapeutė Liv Grendstad Rousseau, ir kolege Eldri Steen. Pradėjome mokytis 24 psichologai ir gydytojai, o 1993 metais baigėme 12. Tai buvo pirmoji sertifikuotų geštaltinių psichoterapeutų laida Lietuvoje.

Psichoterapeutui nepakanka vieną kartą baigti mokslus ir „užsikonservuoti“ savo patirtyje, svarbu, kad jis nuolat ugdytųsi, bendrautų su kolegomis, nuolat augtų kaip profesionalas.  Aš, pavyzdžiui, pati ieškojau, kur galėčiau pasitobulinti kaip psichoterapeutė, ir man labai svarbia atrama tapo GATLA, Los Andžele įsikūręs geštaltinės psichoterapijos institutas.

V. Keturakis. Aš pats geštaltinės psichoterapijos mokiausi užsienyje – nuo 1998 metų važinėjau į jau minėtą GATLA seminarus Europoje, kur sutikau nuostabių mokytojų, tokių kaip Robertas ir Rita Resnick ar Toddas Burley. Aš ieškojau tokios psichoterapijos mokyklos, kuri nebūtų vieno žmogaus metodų kartojimas, geštaltinė psichoterapija mane patraukė kūrybiškumu ir pagarba žmogui, kuris sutrikęs kreipiasi į specialistą. 

Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo įkurta Geštaltinės psichoterapijos asociacija, tačiau tik dabar subrendo poreikis kurti institutą. Beje, Birštone jau veikia Humanistinės ir egzistencinės terapijos institutas. Ar jame geštaltinė psichoterapija nerado pakankamai erdvės sau?

V. Lepeškienė. Asociacija savo esme yra  tiesiog prijaučiančių žmonių profesinis susibūrimas, o dabar galvojame apie struktūrą, kuri rūpintųsi tiek geštaltinės psichoterapijos populiarinimu, tiek suteiktų galimybę norintiems mokytis tokios psichoterapijos. Šiandien Lietuvoje apie geštaltinę psichoterapiją mažai girdima, nors, beje, mokymo programą Lietuvoje siūlo Latvijos geštaltinės psichoterapijos institutas. Mes siekiame pasakyti, kad yra žmonių, dirbančių geštaltinės psichoterapijos srityje, taip pat norime, kad jauni žmonės, galvojantys apie psichoterapeuto specialybę, matytų, jog psichoterapija gali būti labai įvairi ir matytų geštaltinę psichoterapiją kaip vieną iš galimybių podiplominėms studijoms.

V. Keturakis. Profesionalams geštaltinė psichoterapija pažįstama, tačiau jos idėjų skleidimo viešumoje tikrai trūksta. Smagu, jog Birštone veikia Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, ir tikiuosi, kad mes galėtume su kolegomis iš minėto instituto bendradarbiauti. Juk yra daug sąsajų tarp egzistencinės ir geštaltinės psichoterapijų, tačiau tai nėra tapačios kryptys. Norime plėtoti tą sritį, kurią patys jaučiamės išmanantys geriausiai.

V. Lepeškienė. Viskam  yra savas laikas. Tai, jog apie geštaltinės psichoterapijos institutą kalbame tik dabar, taip pat dėsninga, tam reikėjo pribręsti. Džiaugiuosi, kad tikrai jaučiame profesinę GATLA paramą. Šios institucijos dėstytojai įsipareigojo dėstyti mūsų institute.

V. Keturakis. Mūsų vizija – pradėti Lietuvoje  geštaltinės psichoterapijos mokymų programą. Ją planuojame jau nuo kitų metų pradžios. Tai būtų podiplominės studijos.

Įprasta psichoterapijos studijų praktika yra podiplominės studijos, kai žmonės ateina jau turintys aukštąjį išsilavinimą, o kartu – ir gyvenimišką patirtį.

V. Lepeškienė. Bet kurios psichoterapijos atveju patirties elementas yra svarbus, todėl ir mes planuojame, kad žmonės mokysis mūsų institute ne tik skaitydami knygas ir klausydami paskaitų, bet ir patys patirdami geštaltinę psichoterapiją savo kailiu – iš kolegų, iš asmeninės terapijos.  Jie turi nuolat „mirkti“ patirtyse,  idant suprastų, ką reiškia būti klientu, būti pažeidžiamam. Manoma, jog taip atsiranda atjauta klientui,  ir tai patyręs psichoterapeutas jau nenagrinės kliento mechaniškai, kaip varžtelių rinkinio. Svarbu, kad studentai turės  galimybę  mokytis iš skirtingų profesionalų iš įvairių šalių.

V. Keturakis. Žmonėms, kuriems įdomi mūsų kuriamo instituto veikla,  siūlau įdėmiau patyrinėti naujai sukurtą interneto puslapį – www.dialogas.net. Čia rasite daugiau informacijos apie mūsų planus.

V. Lepeškienė.  Galiu pasidžiaugti, jog pirmasis mūsų renginys jau turi aiškią datą.  Spalio 21–22 dienomis Vilniuje, Ambertono viešbučio salėje, psichoterapeutas iš Airijos Kevinas McCannas skaitys paskaitą ir ves seminarą tema „Psichoterapeuto dalyvavimas dialogo procese geštaltinėje psichoterapijoje“.

Baigdamas, tikiuosi, ne paskutinį pokalbį apie geštaltinę psichoterapiją, noriu paklausti: o kodėl nusprendėte kuriamo instituto pavadinime pasitelkti „dialogo“ sąvoką?

V. Keturakis. Dialogas – tai dviejų žmonių bendro buvimo ir susikalbėjimo procesas ir akimirka. Man patinka šis instituto pavadinimas, nes to nuolat mokausi:  dialogo gali būti daugiau mano gyvenime ir aplink mane; tai suteikia prasmės kasdienybėje ir apskritai gyvenime; tai yra viena iš esminių geštaltinės psichoterapijos nuostatų, kai psichoterapeutas ir klientas ieško atsakymų dažniausiai dėl sutrikusių tarpasmeninių kliento santykių bei jo prastos svijautos.

V. Lepeškienė. Kaip minėjome, dialogiškumas – vienas iš esminių geštaltinės psichoterapijos principų. Dialogas tarp psichoterapeuto ir kliento – transformacijos, gijimo, augimo esminis veiksnys. Be to, žodis „dialogas“ man siejasi su atvirumu – nusiteikimu kalbėtis, dalintis, klausytis. Norėtume būti atviri įvairioms idėjoms, žmonėms ir kartu su būsimais studentais mokytis iš bendros patirties.

Kalbino Andrius Navickas

Vištienos sriuba - nuodai.

dr. Robert Resnick

Kad išvirtumėte vištienos sriubą, turite užmušti viščiuką. Nors tai neveda viščiuko saviraiškos link, paukštis paaukojamas svarbiam tikslui – kad gydytų. Pridėjus svogūnų, žalumynų, morkų, vandens ir prieskonių, gautas eliksyras būna paruoštas kaip pagalbos gydymo priemonė. Maitinimas vištienos sriuba – tai pastanga „padėti“ kitam žmogui – padaryti jam gera, padėti pasijusti geriau. Išsipūtęs kaip kempinė maco rutuliukas, panašiai kaip pasąmonė, 90 procentų paniręs žemiau sriubos paviršiaus. Kai nieko neįtariantis gurmanas suvalgo pakankamai šio viralo, sriuba aplink panirusį macą atvėsta, ir jis it nuskendęs povandeninis laivas išspjauna riebaluotą plėvę. ATSARGIAI! Vištienos sriuba gali būti tokia pat mirtina valgytojui, kaip ir paukščiui, iš kurio yra užvirta. Taigi nelakstykite kaip paniręs po paviršium viščiukas nukirsta galva – tam yra priešnuodis.

Daugiau galima pasiskaityti:

 

Etika

etikos-principai-ir-kodeksas

Instituto etikos principų ir profesionalios praktikos kodeksas

Turinys

  1. Įvadas
  2. Dėstytojų ir studentų etikos kodeksas
  3. Dėstytojų ir studentų profesionalios praktikos kodeksas

 Įvadas

1.1.  Apie šį kodeksą

 Šis etikos principų ir profesionalaus elgesio kodeksas sudarytas remiantis Geštaltinės psichoterapijos mokymo instituto (GPTI - Gestalt Psychotherapy Training Institute, UK) etikos ir profesionalios praktikos kodeksu bei Europos Geštaltinės psichoterapijos asociacijos etikos kodeksu.

1.2.  Pratarmė

Tai yra Geštaltinės psichoterapijos instituto “Dialogas” Etikos principų ir profesionalios praktikos kodeksas (Toliau Kodeksas). Jis apibrėžia bendrąsias vertybes bei principus ir nustato geštaltinio psichoterapeuto (terapeuto) bei geštaltinės psichoterapijos stažuotojo/studento profesionalaus elgesio standartus. Kodeksas informuoja ir apsaugo klientus, visuomenės narius, kurie ieško instituto atstovų paslaugų ir jomis naudojasi.

Geštaltiniai psichoterapeutai ir geštaltinės psichoterapijos stažuotojai/studentai yra atsakingi už Kodekse įvardijamų principų laikymąsi bei naudoja šį Kodeksą kaip pagrindą savo gerai praktikai, o ne kaip minimalius reikalavimus.

 Kodeksas yra skirtas ne tik klientų apsaugai bet ir saugo psichoterapeutus, nes apibrėžia elgesio standartus, paaiškinančius praktikos ribas ir atsakomybę darbe.

1.3.  Kodekso struktūra 

Šį kodeksą sudaro dvi dalys:

       Etikos principai, apibrėžiantys geštaltinės psichoterapijos esmines vertybes ir bendruosius principus.

       Profesionalios praktikos kodeksas, kuris detaliai pritaiko šias vertybes ir principus geštaltinės psichoterapijos praktikai.

 

2.     Dėstytojų ir studentų etikos kodeksas

2.1.  Esminės vertybės

2.1.1.     Visų individų vienodo vertingumo pripažinimas.

2.1.2.     Pagarba asmens unikalumui, vertingumui ir orumui. Rasinių, etninių, lyties ir lyties tapatumo, negalės, amžiaus, tikėjimo, kalbos, socialinio ar ekonominio statuso bei dvasinių poreikių skirtumų pripažinimas.

2.1.3.     Asmens autonomijos ir savireguliacijos svarbos pripažinimas tarpasmeninių santykių kontekste. 

2.2.  Apie geštaltinę psichoterapiją

2.2.1.     Geštaltinė psichoterapija suteikia galimybę klientams geriau įsisąmoninti save pačius, savo santykius su kitais žmonėmis bei savo aplinka ir plėtoti savo atsako bei pasirinkimų spektrą.

2.2.2.     Geštaltinės psichoterapijos svarbiausias tikslas yra stiprinti klientų rėmimąsi savimi, asmeninę atsakomybę bei autonomiją, gerbiant jų orumą ir savivertę

2.2.3.     Geštaltiniai psichoterapeutai dirba įvairiose aplinkose; jie dirba su individais, poromis, šeimomis, grupėmis, organizacijomis ir bendruomenėmis. 

2.3.  Dėstytojų kompetencija ir ribos tarp dėstytojų ir studentų

2.3.1.     Dėstytojai turi rūpintis savo profesiniu augimu ir tam kasmet skirti laiko.

2.3.2.     Dėstytojai turi naudotis galimybėmis paaiškinti dalyviams ir kolegoms savo darbo pobūdį, apimtį ir tikslus.

2.3.3.     Dėstytojai turi nuolat dalyvauti supervizijose ir konsultacijose.

2.3.4.     Dėstytojai turi aiškiai paaiškinti dalyviams skirtumą tarp konsultavimo ir psichoterapijos, iš vienos pusės, ir konsultavimo bei psichoterapijos įgūdžių naudojimo mokyme ir supervizijose, iš kitos.

2.3.5.     Dėstytojai turi nustatyti ir išlaikyti profesines ribas tarp jų pačių bei dalyvių, atskiriant santykius, buvusius iki dalyviui/ei pradėjus mokytis ar tuos, kurie gali atsirasti ateityje.

2.3.6.     Dėstytojai atsako už savo emocinio gyvenimo turtinimą, kad nebūtų priklausomi nuo santykių su dalyviais.

2.3.7.     Atvykstantys dėstytojai turi aptarti su programos vadovais bet kokius organizacinius klausimus dėl dabartinių programos dalyvių supervizijų su jais.

2.3.8.     Dalyvis atsako už tai, kad atskleistų dėstytojui informaciją apie tai, kas galėtų pakenkti jo/jos dalyvavimui programoje ir mokymosi sutarties laikymuisi.

2.3.9.     Seksualiniai santykiai tarp dėstytojų ir ilgalaikės programos dalyvių yra neetiški.

2.3.10.  Seksualiniai santykiai tarp vykstančios grupės narių gali kelti pavojų mokymo grupės tikslų įgyvendinimui. Mokomuosiuose seminaruose gali būti sužadinamos emocijos, todėl reikalaujama, kad dalyviai kontroliuotų tarpusavio santykius šiame kontekste.

2.3.11.  Turint omeny suprantamus nesimetriškus santykius tarp dėstytojų ir dalyvių bei galimas dalyvių perkėlimo reakcijas santykiuose su dėstytojais, dėstytojai finansiškai, seksualiai ar kaip kitaip išnaudojantys dalyvius, laikomi neetiškais. 

2.4.   Studijų konfidencialumas

2.4.1. Dėstytojai atsako už tai, kad sutartyje  būtų aiškiai apibrėžta abiejų pusių atsakomybė prieš institutą ir dėstytojų bei dalyvių tarpusavio atsakomybė.

2.4.2. Dėstytojai turi užtikrinti medžiagos apie dalyvius konfidencialumą. Užrašai turi būti laikomi saugiai.

2.4.3. Dėstytojai turi iš anksto paaiškinti dalyviams aplinkybes, kuriomis informacija apie juos gali būti atskleista net jiems nesutikus, bet visada prieš tai informavus.

2.4.4. Bet kokia informacija apie dalyvius ar buvusius dalyvius, galimai leidžianti nustatyti jų tapatybę, gali būti naudojama publikacijose ar susirinkimuose tik dalyviams sutikus, ir visada pagarbiai.

2.4.5. Dėstytojai ir dalyviai turi siekti išspręsti skundus ir konfliktus kuo greičiau, pagarbiai  ir kantriai,  aiškioje sąveikoje tarp šalių.

 

3.     Dėstytojų ir studentų profesionalios praktikos kodeksas 

3.1.  Geštaltinio psichoterapeuto/studento kompetencija

3.1.1.     Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas/-ė) prisiima tik tokias užduotis, kurioms jis/ji žino ar turėtų žinoti, kad turi reikiamas kompetencijas ir gali įvykdyti užduotis kliento labui.

3.1.2.     Jeigu geštaltinis psichoterapeutas/ė darbo metu susiduria su savo kompetencijų apribojimais, jis/ji arba nukreipia klientą kitam specialistui, arba kvalifikuotai bendradarbiauja su kitu specialistu.

3.1.3.     Šio proceso metu pirmiausiai peržiūrimas pradinis kontraktas su klientu. Norint tęsti darbą su klientu, reikia imtis veiksmų kompetencijai padidinti. Būtina imtis šių veiksmų:

3.1.3.1.Psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) atidžiai peržvelgia, ar jo/jos kompetencija gali būti pritaikyta terapiškai dirbant su klientu siekiant jo gerovės. Jei geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) nustato, kad kontekstas, jo struktūra ir ribos bei svarbiausi tikslai prieštarauja ar riboja jo kompetencijos raišką, būtiną psichoterapiniam darbui su klientu, jis/ji susilaiko nuo tolimesnio darbo tame kontekste.

3.1.3.2.Pasinaudodamas pertrauka geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) ieško labiau patyrusio kolegos paramos ir su juo/ja aiškinasi iškilusius sunkumus.

3.1.3.3.Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) kreipiasi individualios arba grupinės supervizijos, priklausomai nuo to, kokia supervizijos forma geriausiai suteiktų paramą ir aiškumą jo situacijoje.

3.1.3.4.Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė), susidūręs su savo galimybių bei kompetencijų apribojimais, kuria tinklus su kitų profesijų bei institucijų atstovais siekdamas būtino diagnostinio ir psichoterapinio saugumo bei pagalbos klientui priemonių prieinamumo.

3.1.4.     Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) saugo savo darbą ir profesiją nuo bet kokių nekvalifikuotų veiksmų ar projektų (paskaitų, interviu, viešų renginių, seminarų), kurie neatitinka prisiimtų profesinių standartų.

3.1.5.     Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė), susidūręs/-usi su savo psichoterapinio darbo nestabilumu, tokiu kaip asmeninės krizės, perdegimo ženklais bei sunkumais užtikrinant ribas intymumo situacijoje, kreipiasi asmeninės terapijos.

3.1.6.     Psichoterapinio proceso metodologija ir taikomi metodai turi atitikti terapinius tikslus bei kliento raidos reikalavimus, dėl kurių buvo sutarta kontrakte. Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) įsisąmonina, kad bet kokią išveiką, ypač raiškos ir katarsinę išveiką turi lydėti kruopštus ir detalus patirties perdirbimas.

3.1.7.     Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) siekia išplėsti ir pagilinti savo profesines ir asmenines kompetencijas mokydamasis/-si visą profesinį gyvenimą. Siekdamas/-a kliento gerovės, geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) yra atviras/-a šį procesą veikiantiems svarbiems atradimams ir naujovėms tiek geštaltinėje psichoterapijoje, tiek kitose psichoterapijos bei tyrimų srityse.

3.1.8.     Geštaltinis/-ė psichoterapeutas /-ė (studentas /-ė) atidžiai veda diagnostinio bei psichoterapinio darbo su klientu užrašus ir užtikrina būtiną saugumą kodais ir kitomis priemonėmis, kad užrašai elektroninėje aplinkoje nebūtų pasiekiami tretiesiems asmenims bei fizinių užrašų saugojimą. Kruopštūs užrašai reiškia, kad yra aiškiai vartojama profesinė kalba ir užtikrinama, kad turinys yra suprantamas ir gali būti panaudojamas kitų psichoterapeutų profesionalų. 

3.2.  Susitarimai (kontraktai) su klientais 

3.2.1.     Studentai turi informuoti klientus apie įkainius, su neįvykusiu susitikimu susijusias procedūras, pasiekiamumą, supervizijas ir konfidencialumo, dėl kurio jie įsipareigoja, lygį. Visa tai turi būti padaryta prieš susitariant dėl psichoterapijos. Visi tolimesni darbinio susitarimo pakeitimai turi būti aptariami su klientu iš anksto.

3.2.2.     Visi studentai turi suteikti informaciją apie savo kvalifikaciją, patyrimą ir santykį su institutu. Jie turi nurodyti, kad paklūsta instituto etikos kodeksui, kuris yra prieinamas klientams. Studentai turi informuoti klientus apie savo profesinį statusą pirmojo pokalbio metu.

3.2.3.     Dalyviai pirmojo susitikimo metu ar bet kuriame psichoterapijos etape turi informuoti klientus, jei pastebi galimą interesų konfliktą. 

3.3.  Kliento saugumas ir konfidencialumas

3.3.1.     Psichoterapeutas turi siekti sukurti darbo aplinką, kurioje būtų užtikrintas kuo didesnis kliento privatumas.

3.3.2.     Privatumui užtikrinti visi užrašai apie klientus turi būti laikomi saugiai.

3.3.3.     Jei klientas turi kitų sveikatos problemų, studentai turi aptarti su klientu, ar kreiptis į šeimos gydytoją ar kitą tinkamą profesionalą. Prieš tardamiesi su kitais specialistais, studentai privalo gauti kliento sutikimą, išskyrus išimtinus atvejus (žr.3.3.5)

3.3.4.     Išskyrus įstatymų numatytus atvejus, studentai turi laikytis konfidencialumo ir kol vyksta psichoterapija, ir jai pasibaigus. Bet kokia informacija gali būti atskleista tik gavus raštišką kliento sutikimą, nebent atsirastų svarbių teisinių, saugumo ar etinių aplinkybių.

3.3.5.     Jei akivaizdu, kad klientui ar kitiems gresia pavojus, turi būti siekiama arba aptarti, kokių saugumo veiksmų privalo imtis klientas, arba gauti kliento sutikimą, kad tokių veiksmų imtųsi psichoterapeutas. Jei nė dėl vieno iš šių dalykų nepavyksta susitarti, studentas turi veikti be kliento sutikimo, kad užkirstų kelią žalai.

3.3.6.     Studentas turi būti pasirengęs pagrįsti savo elgesį remdamasis įstatymais ar instituto etikos gairėmis.

3.3.7.     Informacija apie klientus laikoma konfidencialia. Jei informacijos atskleidimas būtinas, ją atskleidžiant turi būti apsiribota tik tiesiogiai su situacija susijusia informacija. Tai vienodai tinka ir iš kliento gautai informacijai, ir tai informacijai, prie kurios prieita kaip prie išvados.

3.3.8.     Kai studentas nori gauti informaciją apie klientą iš kitų profesionalų ar institucijų, jis/ji turi paisyti įstatymu numatytų kliento teisių. Tai tinka ir atvejams, kai informacija apie klientus pateikiama raštu.

3.3.9.     Studentai turi užtikrinti, kad kliento tapatybę nurodanti informacija nebūtų atskleidžiama profesionalų bendruomenėse. Studentai neturi menkinančiai kalbėti apie klientus jokiomis aplinkybėmis.

3.3.10.  Studentas turi gauti aptartą kliento sutikimą aprašyti psichoterapijos sesijas raštu, daryti garso ar vaizdo įrašus. Visuose susitarimuose su klientais turi būti paaiškinama, kad medžiaga gali būti atskleista ribotai, pvz., pareikalavus teismui. Aptardami įrašų klausimus, studentai turi įsisąmoninti galios skirtumus ir perkėlimo dinamiką. Galima pažymėti, kad įrašai svarbūs užtikrinant paslaugos kokybę.

3.3.11.  Pateikiamoje informacijoje turi atsispindėti:

3.3.12.  Laisvas kliento apsisprendimas ir galimybė peržiūrėti pasiektus susitarimus bet kada ateityje.

3.3.13.  Vaizdo ir garso įrašų tikslas ir sąlygos, kuriomis jie bus naudojami.

3.3.14.  Užtikrinimas, kad įrašus matys ar girdės tik profesionalūs kolegos, įsipareigoję laikytis konfidencialumo.

3.3.15.  Tai, kaip klientas kontroliuos įrašų medžiagą; turi būti gerbiamas prašymas ištrinti įrašus.

3.3.16.  Jei studentai norėtų, kad jų darbas su klientais būtų stebimas, tai turi būti aptarta su klientu ir gautas jo raštiškas sutikimas, suprantant, kad klientas jo gali bet kada atsisakyti

3.3.17.  Jei studentai negali atvykti į susitikimą dėl ligos ar kitų nenumatytų aplinkybių, jie turi tinkamai pasirūpinti klientais.

3.3.18.  Studentai turi pasirūpinti, kad klientai būtų informuoti apie jų rimtą negalią ar mirtį, ir turi iš anksto pranešti klientams, kaip tokiu atveju bus elgiamasi su įrašais. Turi būti pasirūpinta, kad įrašai būtų laikomi saugiai. Reikia rasti tinkamą būdą perduoti medžiagą kitam žmogui, kuris veiktų studento vardu.

3.3.19.  Studentai turi apsvarstyti savo moralines nuostatas ir pareigas prieš įstatymą tais atvejais, kai gauna informaciją apie grėsmę vaikams ar pažeidžiamiems suaugusiems. Pradiniame kontrakte turi atsispindėti ši atsakomybė ir aplinkybės, kuriomis studentas atskleistų informaciją, kuri kitomis sąlygomis būtų laikoma konfidencialia.

3.4.  Kliento ir psichoterapeuto santykiai

3.4.1.     Studentas turi dirbti siekdamas kliento nepriklausomybės, stiprinti jo gebėjimą kūrybiškai spręsti ir keistis atsižvelgiant į iškylančius poreikius, aplinkybes, vertybes ir įsitikinimus.

3.4.2.     Studentai turi užtikrinti, kad joks žmogus nebūtų diskriminuojamas ar jam nesuteikiamos paslaugos dėl jo/jos negalios, lyties, rasės, lytinės orientacijos, socialinės padėties, amžiaus, tautybės ar religijos.

3.4.3.     Studentai turi reguliariai suteikti klientams galimybes peržiūrėti psichoterapijos kontraktą ir aptarti pažangą.

3.4.4.     Paprastai studentai neveikia kliento vardu. Jie taip gali elgtis kliento prašymu ar esant ypatingoms aplinkybėms (žr. 3.3.5)

3.4.5.     Studentai atsako už psichoterapinių ribų nustatymą ir laikymąsi. Tais atvejais, kai klientas ir psichoterapeutas susitinka ne profesinių santykių kontekste, profesiniai santykiai su kleintu turi būti etiški ir pagarbūs.

3.4.6.     Studentai turi žinoti apie stiprią perkėlimo ir kontrperkėlimo įtaką ir galimybę psichoterapiniuose santykiuose rastis išnaudojimui. Jie neturi išnaudoti klientų finansiškai, politiškai, emociškai, seksualiai, fiziškai ar bet kurio kitu būdu. Studentai neturi manipuliuoti klientais kitų žmonių, grupių ar organizacijų naudai.

3.4.7.     Psichoterapiniame procese fizinis kontaktas turi būti susijęs su nauda klientui ir reikalauja iš profesionalo ypatingo sąmoningumo ir atsargumo. Taikant psichoterapiniame procese fizinį kontaktą, kliento sutikimas yra svarbiausias, bet jokiu būdu ne vienintelis svarstytinas veiksnys. Seksualiniai kontaktai su esamais ar buvusiais klientais laikomi neetiškais.

3.4.8.     Apie psichoterapijos pabaigą sprendžia psichoterapeutas ir klientas kartu. Jei profesionalus studento vertinimas apie pabaigą nesutampa su kliento vertinimu, studentas turi siekti užbaigti psichoterapiją aptardamas požiūrių skirtumus ir gerbdamas kliento požiūrį. Jei studentas pripažįsta, kad dirba su klientu neefektyviai, jis turi apie tai pasakyti klientui, aptarti su juo proceso užbaigimą ir, jei reikia, nukreipti klientą pas kitą profesionalą. Šis aptarimas turi vykti atsakingai, rūpinantis kliento gerove.

3.5.  Studento rūpinimasis savimi ir kompetencija dirbti su klientais

3.5.1.     Svarbus kompetencijos aspektas yra savo ribotumų pripažinimas. Studentai turi aktyviai tyrinėti savo kompetencijos ribotumus asmeninėje psichoterapijoje ir supervizijose bei konsultacijose. Studentai turi dirbti atsižvelgdami į savo ribotumus, o kilus abejonėms - konsultuotis, ar jiems patartina dirbti su tam tikros grupės klientais. Kai reikalinga, jie turi nukreipti klientą pas kitą profesionalą.

3.5.2.     Studentai prieš save pačius ir klientus atsako už savo efektyvumo palaikymą, atsparumą ir gebėjimą efektyviai dirbti. Jie turi rūpintis savo asmeniniu funkcionavimu ir siekti pagalbos, laikinai ar visai nedirbti, kai jaučia, jog jų asmeniniai resursai išsekę. Studentai neturi dirbti su klientais, kai jų gebėjimai susilpnėję dėl emocinių sunkumų, ligos, alkoholio, vaistų vartojimo ar kitų priežasčių. Jei būtina, tokiais atvejais klientą reikia nukreipti pas kitą profesionalą.

3.5.3.     Studentai turi gauti dėstytojo ar supervizoriaus sutikimą dirbti su klientais.

3.5.4.     Pradėdami darbą, studentai turi pasirūpinti savo fiziniu saugumu.

3.5.5.     Studentai mokymosi laikotarpiu turi nuolat dalyvauti asmeninėje psichoterapijoje, jei su dėstytojais nesutarta kitaip.

3.6.  Supervizija

3.6.1.     Supervizijos tikslai – sukurti palaikantį ir sužadinantį kontekstą, kuriame psichoterapeutas aptartų savo darbą, siekdamas maksimalaus jo efektyvumo. Dalyviai atsako už tai, kad supervizijų forma ir dažnumas atitiktų kontaktinio darbo valandų skaičių ir patyrimą. Dalyviai turi laikytis programos reikalavimuose nustatyto santykio tarp supervizijų ir kontaktinio darbo su klientais skaičiaus (ne rečiau kaip viena supervizija penkioms darbo su klientais valandoms studijuojant ir viena supervizijų valanda penkiolikai darbo su klientais valandų baigus studijas). Neetiška dirbti be supervizijų.

3.6.2.     Pateikdami atvejį supervizijai, dalyviai turi laikytis konfidencialumo ribų, aptartų su klientu.

3.6.3.     Dalyviai ir jų supervizoriai turi užtikrinti, kad aptarimas būtų tikslingas, o didžiausias dėmesys jame būtų skiriamas psichoterapeuto darbui su klientais.

3.6.4.     Dalyviai turi užtikrinti, kad supervizorius nebūtų ir jų psichoterapeutas.

3.6.5.     Dalyviai, dirbantys agentūroje ar organizacijoje, turi užtikrinti aiškiais ribas tarp reikalų su tiesioginiu viršininku ir psichoterapinių problemų, aptariamų supervizijoje.

3.7.  Reklama ir vieši pranešimai

3.7.1.     Dalyvių pateikiama reklama turi apsiriboti jų vardu ir pavarde, adresu ir telefono numeriu bei paslaugos, įkainių, turimo išsilavinimo, statuso, kvalifikacijos ir dalyvavimo profesinėse organizacijose tiksliu aprašymu. Būtina rimtai žiūrėti į viešai pateikiamą medžiagą.

3.7.2.     Besimokantieji neturi nurodyti kvalifikacijos statuso, kurio neturi, o turi visada detaliai aprašyti esamą statusą. Besimokantysis neturi vadintis psichoterapeutu ar geštaltiniu psichoterapeutu, nebent būtų įgijęs šį statusą kitoje įstaigoje. Dalyviai neturi pateikti savęs kaip susijusių su organizacija, neteisingai nurodydami šios organizacijos įgaliojimus.

3.7.3.     Viešumoje pateikiamoje medžiagoje neturi būti rekomendacijų. Neleistini pareiškimai, kuriuose atsispindėtų paslaugų privalumai, lyginant su kitais. 

3.8.  Tyrimai 

3.8.1.     Dalyviai turi gauti klientų raštišką sutikimą, kad galėtų panaudoti atvejo medžiagą pranešime ar publikacijoje, pateikiamoje kolegoms, panaudojamą mokymuose ar tyrime. Klientas turi būti informuotas apie teisę atsiimti sutikimą ir tikslinti  sąlygas, kuriomis medžiaga gali būti naudojama. Naudodami atvejo medžiagą dalyviai visada turi užtikrinti kliento tapatybės saugumą, pakeisdami biografijos faktus ir kitas detales.

3.8.2.     Atlikdami su psichoterapija susijusius tyrimus dalyviai turi tai daryti pagarbiai, teisėtai ir etiškai. Jie turi tiksliai panaudoti duomenis ir suderinti išvadas su tyrimo metodologija.  

3.9.  Atsakomybė prieš kolegas institute ir kitas profesines grupes 

3.9.1.     Dalyviai turi elgtis taip, kad didėtų visuomenės pasitikėjimas psichoterapija. Kreipimasis į kitus profesionalus ar psichoterapeutus  ar jų paminėjimas neturi turėti tikslo juos sumenkinti.

3.9.2.     Jei dalyvis patyrė kito dalyvio neetišką elgesį ar netinkamą praktiką, jo/jos profesinė pareiga – iškelti šį klausimą instituto numatyta tvarka.

3.9.3.     Jei dalyvis iš kitų asmenų sužino apie kito dalyvio netinkamą praktiką ar neetišką elgesį, jis/ji turi iškelti klausimą suderinęs/usi su trečiąja šalimi instituto numatyta tvarka. Jei informacija gauta konfidencialiame santykyje, dalyvis turi siekti kliento sutikimo. Kai tai neįmanoma ar sutikimas neduodamas, dalyvis turi tartis toliau ir svarstyti, ar reikalo atskleidimas etiškai ir teisiškai pateisinamas.

3.9.4.     Jei dalyvis pastebi, kad kitas dalyvis netinka darbui dėl blogėjančios sveikatos, jis/ji turi pagarbiai įspėti tą dalyvį, kad jis/ji turi imtis atsakomybės už pasitraukimą iš darbo. Jei pastarasis/-oji to nepadarytų, reikėtų imtis tolimesnių žingsnių instituto numatyta tvarka.

3.9.5.     Dalyviai neturi imtis dirbti su klientu, kuris jau yra kito psichoterapeuto klientas, nebent abu psichoterapeutai sutartų, kad toks variantas tinkamas.

3.9.6.     Priimtina imtis darbo su kolegos ar kito profesionalo siunčiamu klientu. 

3.9.7.     Dalyviai turi imtis aiškintis ir spręsti interesų konfliktus tarpusavyje, su institutu ir kitomis įstaigomis, ypač jei konfliktai gali turėti įtakos klientams.

Konsultuoja

Mūsų diplomantai

Akvilė Stunžėnaitė

Tikiu, kad santykis gydo. Aš juo mėgaujuosi, nes per santykį su klientu randu ir dalelę savęs. Terapijoje ieškau būdų dialogiškumui ir atviram kontaktui. Susitikime. 
Konsultuoju Vilniuje gyvai ir internetu.
tel. +37064529736, 
e-mail: akvile.terapija@gmail.com

Severija Tarailienė

Vincas Latakas

Vincas@latakas.eu
+37061677583

Elona Berniūnienė

Konsultacijos gyvai Utenoje ir nuotoliu.
mob. tel.: +370 686 88728

Kontaktai

Seminarai vyksta Vilniuje, viešbutyje City Gate  (Bazilijonų g. 3, Vilnius 01303).

VšĮ Geštaltinės psichoterapijos institutas DIALOGAS

Kodas: 302752467

AB SEB bankas Kodas: 70440

Sąsk. Nr.:LT12 7044 0600 0824 3233

el. paštas: info(at)dialogas.net

Photo by Florian Klauer on Unsplash

Dialogai

Bob Resnick and Margherita Spagnuolo Lobb

Marina Abramović e Ulay - MoMA 2010